Nesekantiems įvykių tuoj paaiškinsiu. Profesinės sąjungos ir toliau įsitikinusios, kad per daug skubotai būtų priimami sprendimai, nes yra keli DK variantai – suderintas su Trišale taryba, nesuderintas su ja ir t. t. Taigi neaišku, už kurį balsuotų parlamentarai. O lapkričio 24 d. buvo numatytas Seimo plenarinis posėdis, kuriame ir turėjo būti svarstomas Darbo kodeksas.
Tą dieną didžiuosiuose Lietuvos miestuose planavome akciją – pastatyti didžiulius ekranus ir kartu su visuomene stebėti, kaip balsuoja už tautai svarbius klausimus jos išrinktieji, t. y. tie, kuriuos mes išrinkome mums atstovauti.
Kreipėmės į Vyriausybės ir Seimo vadovus, kviesdami prie šios akcijos asmeniškai prisidėti kiekvieną jos narį. Kartu parlamentarams išsiuntėme anketas, klausdami, kaip jie balsuos už darbuotojams svarbius klausimus, turėsiančius įtakos Lietuvos ateičiai. Tiesą sakant, nesitikėjome, kad kas nors pasiūlys paramą ar bent jau atsakys į anketą.
Mūsų tikslas buvo atkreipti politikų dėmesį ir sustabdyti juos nuo skubotų sprendimų priėmimo. Nieko daugiau. Ir visai nesikėsinome į biudžeto lėšas, nors premjero patarėjai bando įteigti ką kita.
O kai į visas puses švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ar jais remiama partijų veikla – viskas puiku ir niekam klausimų nekyla. Nors jie dažniausiai išleidžiami asmeninei politinei ambicijai iškelti, ne visuomenės labui.
Bet bėda, matyt, ta, kad mes palietėme asmeninius išrinktųjų finansus. Kartais pagalvoju, kaip aš, jei būčiau politikas, pasielgčiau tokioje situacijoje.
Žinote, jei tikėčiau, kad socialinis modelis sukurs apie 85 tūkst. naujų darbo vietų ir tai per pusę sumažins nedarbą, o į Lietuvą pradės plūsti investicijos, jei žinočiau, jog darbuotojams taip jau pagerės darbo sąlygos ir jie turės daugiau teisių, o minimalų atlyginimą gaus ne dauguma, kaip dabar, bet tik mažai kvalifikuotą darbą dirbantys – nedvejočiau ir nepagailėčiau.
Bet, matyt, patys politikai mažai tiki tokia šviesia Lietuvos ateitimi.
Artūras Černiauskas yra LPSK pirmininkas
