Neva, profesinės sąjungos reprezentuoja per mažai darbuotojų, mūsų įtaka per menka ar kažko tiesiog nepadarome. Komiška: VIEN Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) su savo 50 tūkst. narių yra skaitlingesnė nei kelios didžiosios partijos kartu sudėjus. Beje, į LPSK statistiką patenka tik tvarkingai mokantys nario mokestį, kai partijų sąrašuose rasime metus ir ilgiau nesusimokėjusių „narių“.
Nuveikta daug svarbių darbų
Nors esame didžiausia skėtinė profesinių sąjungų organizacija, bet ne vienintelė. Taigi, profesinės sąjungos ne tokios mažos – telkiame iki 15 proc. šalies darbuotojų (nors oponentai mėgina įtikinti pagal ydingą metodiką išrastu rodikliu – 8 proc.).
Suprantama, kad socialiniams „partneriams“ apsimoka menkinti profesinių sąjungų svarbą, jų įtaką. Vis tik nepamirškime esmės: ne kas kitas, o pastarosios sugebėjo sustabdyti beprotišką Darbo kodekso liberalizavimą. Nors jis nėra toks palankus darbuotojams, kokio siekėme, vis tik sugebėjome laiku nukenksminti tiksiančią bombą. Beje, to pasiekėme nepaisant nevienodų derybinių pozicijų ir nuolat laužomų „partnerių“ pažadų.
Taip pat ne kas kitas, o profesinės sąjungos sugebėjo įnešti sveiko proto į daugumą buldozeriu stumtų valstybinių reformų. Taip, čia yra nemažai bėdų, bet įsivaizduokite, kokia prasta situacija būtų, jei profesinės sąjungos nebūtų paprieštaravusios politikų savivalei?
O kur dar nuolatinė svarstomų teisės aktų analizė ir pasiūlymų teikimas, darbas su tarptautinėmis profesinių sąjungų organizacijomis, prisidėjimas prie pozicijų, darančių įtaką Lietuvai, įvairiais ES politikos formavimo klausimais, projektinė veikla, mokymų rengimas, kolektyvinės derybos įmonėse, teisinės narių konsultacijos, žmonių gynimas teismuose ir pan.?
Narių problema – šalies atspindys
Lietuvos profesinėms sąjungoms mėgstama prikaišioti, piktdžiugiškai pirštu baksnojant į kitas šalis ir aiškinant, kad ten jos didesnės, daugiau dalykų daro. Kas tai lemia?
Kadangi profesinės sąjungos negauna subsidijų iš valstybės biudžeto, o išsilaiko pačios, sudėtinga varžytis turimais ištekliais.
Pirma – iš Lietuvos emigravo keli šimtai tūkstančių darbingo amžiaus žmonių. Taip, profesinės sąjungos irgi nuo to nukenčia – staigmena, ar ne? Kai darbdaviai skundžiasi žmonių trūkumu, galvojama, kaip jiems padėti; kai tai paveikia profsąjungas – laikoma jų silpnumo požymiu ir vis stengiamasi užberti druskos ant žaizdos.
Antra – skirtingų šalių ir verslo struktūros skirtingos. Profesinės sąjungos dažniau kuriasi ir daugiausia darbuotojų sutelkia ten, kur vyrauja stambus verslas. Kokia situacija Lietuvoje? Smulkios ir vidutinės įmonės sudaro apie 99 procentų įmonių! Natūralu, kad darbuotojų organizavimas nėra toks sklandus.
Kadangi profesinės sąjungos negauna subsidijų iš valstybės biudžeto, o išsilaiko pačios, sudėtinga varžytis turimais ištekliais.
Kitas dalykas – mūsų žmonės nėra turtingi, bet vis tiek pasirenka mokėti nario mokestį – dažniausiai 1 proc. nuo savo algos – dėl darbuotojams svarbių tikslų.
Darbdavių alergija darbuotojų atstovams
Prie šios dėlionės dar pridėkime darbdavių neigiamą nusistatymą ir pradės ryškėti tikrasis vaizdas. Juk dažnas Lietuvos darbdavys į darbuotojus nežiūri kaip į partnerius, prisidedančius prie verslo klestėjimo. Veikiau kaip į nuosavybę, su kuria galima elgtis kaip patogiau (baudžiavos laikai dar ne visai išguiti iš lietuvių mentaliteto). Jei tokiose įmonėse darbuotojai užsinori kurti profesinę sąjungą, siekiama tai kuo greičiau užgniaužti.
Nebūkime naivūs: spaudimas, grasinimai atleisti, papildomos, nemalonios užduotys, didesnis krūvis, papirkinėjimai prie atlyginimo pridedant 15 eurų – tai tik kelios „derybinės“ priemonės, kurių imasi ne taip mažai šalies darbdavių. Tai matome versle, policijoje, mokyklose...
O kai kuriose srityse idėjos apie darbuotojų telkimąsis iškart nutildomos. Ar žinote, kuo baigiasi mėginimai įkurti profesines sąjungas prekybos tinkluose? O bankuose (net ir skandinaviškuose)? Geriau atleisti aktyvistus su dosniomis išeitinėmis nei leisti „įsiveisti“ profesinėms sąjungoms.
Visada galima padaryti geriau ir daugiau – to siekiame kiekvieną dieną. Vis tik, mano galva, dirbant tokiomis sąlygomis, profesinės sąjungos padaro daugiau nei iš jų galima tikėtis.
Geriau atleisti aktyvistus su dosniomis išeitinėmis nei leisti „įsiveisti“ profesinėms sąjungoms.
Beje, darbdaviai ką tik įgavo dar vieną svertą, kad galėtų nepaisyti darbuotojų. Tai – darbo tarybos. Taip, yra šalių, kur jos veikia tinkamai, bet Lietuvoje jų prikurta dirbtinai (profsąjungų sąskaita). Kyla didelių abejonių ir dėl to, kieno interesams atstovaus tokie dariniai. Jau dabar matome, kad tai yra veikiau darbdaviui ištikimų statytinių, o ne darbuotojų atstovų darinys.
Taigi, pabandykite lenktyniauti, kai jums prie kojos rišami vis didesni akmenys.
Artūras Černiauskas yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas.
