Būdamas Europos baudžiamosios teisės advokatų asociacijos („European Criminal Bar Association“, ECBA) valdybos nariu, prieš Liuksemburge vykstantį Tarybos posėdį asociacijos vardu pateikiau LR Teisingumo ir Vidaus reikalų ministrėms siūlymus bei poziciją suėmimo taikymo klausimu. Kokia ji ir kodėl apie tai svarbu kalbėti?
Suėmimo taikymo ir suimtųjų laikymo klausimai senokai neramina kasdien tai stebinčius gynėjus advokatus, juos vienijančias tarptautines organizacijas. ECBA laikosi nuomonės, kad perteklinis suėmimo naudojimas yra esminis klausimas, dėl kurio būtina kuo skubiau priimti Europos Sąjungos lygmens teisės aktus, nes dabartinė situacija neigiamai veikia ne tik pagrindines įtariamųjų ir kaltinamųjų teises, bet taip pat mažina ir ES valstybių narių abipusį pasitikėjimą viena kitos teisinėmis sistemomis ir priimamų sprendimų teisėtumu. Pertekliniu suėmimo naudojimu yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, nesilaikoma teisinės valstybės bei pagarbos žmogaus orumui principų, kuriais ir yra grindžiama Europos Sąjunga.
Jau senokai yra akivaizdu, kad ES valstybės narės nėra pajėgios (ar tiesiog stokoja politinės valios) kiekviena atskirai imtis spręsti šių su asmenų pagrindinių teisių bei laisvių ribojimais susijusių klausimų – vos keliose valstybėse pirmenybė teikiama kitoms alternatyvioms kardomosioms priemonėms, suėmimą taikant tik kraštutiniu atveju. Visos kitos valstybės gi tuo tarpu „varžosi“, kurioje iš jų suėmimas skiriamas dažniau, ar kurioje suimtųjų laikymo sąlygos yra sunkesnės, ar kurių iš jų atžvilgiu bus priimta daugiau nepalankių Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų.
Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse suėmimas savo esme yra griežčiausia kardomoji priemonė, tolygi terminuotajam laisvės atėmimui (suėmime praleistas laikas vėliau tiesiogiai įskaitomas į paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai), tačiau svarbu suprasti, kad asmuo suėmime laikomas „iš anksto“, dar nebūdamas nuteistas – ir praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kad suėmime laikytam asmeniui galiausiai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi sankcija, ar asmuo netgi būna apskritai išteisinamas.
Teoriškai, suėmimas turėtų būti skiriamas tik tuomet, kai spėjama, jog įtariamasis bėgs ar slėpsis, trukdys procesui, ar darys naujus nusikaltimus. Tačiau praktikoje kriterijai šiems spėjimams yra itin paprasti – draugų ar giminių turėjimas užsienyje, dažnesnės verslo ar poilsinės kelionės, ilgos laisvės atėmimo bausmės skyrimo tikimybė, ankstesnis teistumas, šių kriterijų nesistengiant pakankamai pritaikyti konkrečioms bylos aplinkybėms. Nors alternatyvų suėmimui yra pakankamai (intensyvi priežiūra, namų areštas, įpareigojimas gyventi skyrium, įpareigojimas nesiartinti, užstatas, dokumentų paėmimas, specialiosios teisės sustabdymas, įpareigojimas periodiškai registruotis, rašytinis pasižadėjimas neišvykti), bet populiarumu suėmimas vis dar užtikrintai pirmauja.
Nusprendus suimti, tokie asmenys Lietuvoje laikomi jau nebe carinio (uždarius Lukiškių tardymo izoliatorių), tačiau neretai vis dar sovietinio laikmečio sąlygomis: perpildytose kamerose, antisanitarinėmis, nehigieniškomis sąlygomis.
Šios suėmimo taikymo ir suimtųjų laikymo problemos ypač aiškiai atsiskleidžia ekstradicijos bylose (kuomet vyksta procesas dėl vienoje valstybėje esančio asmens perdavimo į kitą valstybę tyrimo veiksmams atlikti). Beatodairiškas suėmimo skyrimas ir prastos suimtųjų laikymo sąlygos yra tos priežastys, dėl kurių labiau šioje srityje pažengusios valstybės atsisako išduoti jose esančius kitų šalių (deja, ir Lietuvos) ieškomus asmenis. Prašymas išduoti asmenį ir dėl to skiriamas suėmimas nėra vienintelė priemonė tokiuose tarptautiniuose tyrimuose – pasitelkiant Europos teisminės priežiūros orderį ar Europos tyrimo orderį dažnu atveju būtų ir greičiau, ir pigiau, ir mažiau varžant asmenų teises pasiekiami tyrimo tikslai, tačiau teisėsaugos institucijos vis dar vengia šiuos teisinius instrumentus panaudoti.
Tarp ECBA teikiamų siūlymų Tarybai nurodoma asmens paleidimo prezumpcijos įtvirtinimas, kuriai paneigti jau reiktų ne spėjimo ar nuomonės, o pagrįstų argumentų; siūloma užtikrinti greitą procesą, teisę kreiptis į advokatą, teisę susipažinti su bylos medžiaga; kviečiama numatyti pareigą teismams sprendimuose išvardinti, kokios buvo svarstomos švelnesnės alternatyvos ir dėl ko jos buvo atmestos; prašoma užtikrinti pakankamas suimtųjų laikymo sąlygas.
Visais šiais siūlymais siekiama ne kad būtų sunkiau asmenis suimti, o kad teisėsaugos institucijos kokybiškiau atliktų tyrimus ir dėl suėmimo kreiptųsi tik tuomet, kai tai tikrai yra būtina, ir kad asmenų kalinimas be teismo liktų tik istorijos vadovėlių puslapiuose, bet ne kasdienybėje.
Netolimoje praeityje jau yra pavykę ES teisės aktų pagalba užtikrinti minimalius teisės į vertimą, teisės į informaciją, teisės į advokatą, nekaltumo prezumpcijos, pažeidžiamų asmenų teisių ir teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą standartus. Todėl Europos advokatų bendruomenė tikisi, kad ES institucijų dėmesys pagerins žmogaus teisių bei laisvių apsaugą ir suėmimo taikymo bei suimtųjų laikymo srityje.
