Bet Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veiksmai prieš BNS žurnalistus pasiektu rezultatu perspjovė Byno nesėkmes. Trys figos lapeliai, kuriuos, vaizdžiai tariant, dabar rankose turėtų laikyti STT agentai, atidengė įsisenėjusias Lietuvos bėdas.
Pirmasis lapelis dengė Lietuvos specialiųjų tarnybų profesionalumą, kuris, kaip paaiškėjo lapeliui nukritus, buvo netikėtai menkas. Tai, kad daug rezonansinių STT bylų vyksta pagal tą patį kurpalių, jau lyg ir buvo galima suprasti. A.Romanovskio istorija tik dar vienas to įrodymas: STT tyrimai prasideda su fanfaromis ir fejerverkais – sulaikymais, kratomis, labiau ar mažiau dozuotu informacijos nutekinimu žiniasklaidai, o baigiasi po metų kitų tyliai nutraukiant bylas arba pralaimint jas teismuose.
Tačiau BNS žurnalistų atveju fejerverkai, rodos, apakino pačius agentus. Kratos žurnalistų namuose ir garažuose, vizitai paimti kompiuterio į Seimą arba žurnalistų tardymas tema, „o ko pūs ėjote į prezidentūrą“ – operacija „Iš kur gavai slaptą pažymą?“ prasidėjo taip, kad atgal kelio pasukti STT nebėra. Jie arba turės čia ir dabar pateikti nepaneigiamus kažkieno kaltės įrodymus, arba atsakyti už savo veiksmus. Ir, skirtingai nuo kitų bylų, metų ar dviejų tyliai triukšmui numarinti šį kartą niekas neduos.
Operacija „Iš kur gavai slaptą pažymą?“ prasidėjo taip, kad atgal kelio pasukti STT nebėra. Jie arba turės čia ir dabar pateikti nepaneigiamus kažkieno kaltės įrodymus, arba atsakyti už savo veiksmus.
Antrasis figos lapelis dengė specialiųjų tarnybų veiksmų „saugikliu“ turinčiu būti teismų gėdą. Sprendimą leisti STT agentams atlikti kratas pas žurnalistus bei įpareigojimą žurnalistams išduoti informacijos šaltinius pasirašęs teisėjas, rodos, neatsižvelgė nei į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nei į Lietuvoje galiojančių įstatymų nuostatas.
Kodėl jis taip padarė – dėl skubėjimo, nežinojimo, pažeidžiamumo ar, pavyzdžiui, siekdamas pakišti koją jį atleisti pasiūliusiai prezidentei, galime tik spėlioti. Bet kokiu atveju, specialiųjų tarnybų priežiūros saugikliai neveikia.
Trečiasis figos lapelis dengė požiūrį į vieną pamatinių visuomenės vertybių – žodžio laisvę. Šiuo atveju itin simptomiška buvo aukščiausių valstybės pareigūnų, Seimo partijų ir jų atstovų reakcija į tai, kas vyksta.
Tai, kas turėtų būti kova už galimybę laisvai rinkti informaciją ir ją skelbti, staiga tapo politinių žaidimų įrankiu. Seimo pirmininkei ir Darbo partijai ši istorija, regis, pirmiausia yra galimybė įdurti prezidentei ir atleisti generalinį prokurorą.
Premjerui ir socialdemokratams, atrodo, svarbu tai, „ką apie mus pagalvos užsienyje“, ypač kai pirmininkaujame Europos Sąjungai. Lyg, jei ES nepirmininkautume, STT veiksmai taptų priimtinesni.
Liberalų sąjūdžiui irgi labiau už žodžio laisvę parūpo bakstelti pirštu į „tikrąjį kaltininką“. Kad juo tapo generalinis prokuroras, nieko nuostabaus – juk pareiškimą partijos vardu darė buvęs FNTT vadovas, kurio atžvilgiu Generalinė prokuratūra vykdė tyrimą.
Kiekvienas žaidžia savo žaidimą, kuriame STT veiksmai, žurnalistai, slaptoji pažyma tėra įrankiai. O žodžio laisvė – pamatinis demokratijos akmuo – tampa šio žaidimo fonu, rūpinčiu tik tiek, kiek reikia politiniam tikslui pasiekti ar pliusiukui iš serijos „ir aš ten buvau, žurnalistus gyniau“ užsidėti.
Artūras Melianas yra Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas
