Spalio 20 d. Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad dvigubos pilietybės išplėtimas galimas tik referendumu pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Į KT Seimas kreipėsi su klausimu, ar galima įstatymu įtvirtinti teisę turėti dvigubą pilietybę po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Europos Sąjungos (ES) ir NATO šalių pilietybę įgijusiems Lietuvos piliečiams. Deja, tai tebuvo tik laiko švaistymas ir ne pirmas Seimo šūvis pro šoną – juk bandyta priimti ne vieną įstatymą, kuris buvo panaikintas ir pripažintas antikonstituciniu. Šioje situacijoje nesuprantu tik vieno dalyko – kodėl tiek daug laiko bandyta eiti tiesiai per aplinkui, kai kelias yra vienas ir labai aiškus. Tai – referendumas.
Dar 2007-aisiais teikiau Seimui siūlymą, kurio pagrindinis tikslas – rengti referendumą ir nuspręsti, ar mūsų šaliai reikalingas dvigubos pilietybės institutas. 2013-aisiais kartu su 35 Seimo nariais dar kartą pateikėme šį projektą. Nei prieš 10, nei prieš 4 metus referendumas nesudomino politikų ir šis projektas buvo nukištas į giliausią Seimo stalčiaus vietą. Vieninteliai rezultatai, kurių sulaukiau – tai mintis, kad nereikia keisti Konstitucijos ir kalbos, kad Konstitucinis teismas reikalauja nebūtų dalykų.
Manau, kad šis mažiausiai 10 metų trunkantis žaidimas atlieka tik vieną funkciją – klaidina mūsų piliečius. Jau nuskambėjo ne viena istorija, kad lietuvis, patikėjęs Seimo priimtu įstatymu, priėmė, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pilietybę, tikėdamas, kad išlaikys ir Lietuvos pilietybę. Tačiau po kiek laiko jis [lietuvis] sužinojo, kad nebeturi Lietuvos pilietybės, nes priimtas Seimo įstatymas yra antikonstitucinis. Tai vienas dalykas, antras – populistiniai politikų pažadai prieš rinkimus.
Pats girdėjau, kaip susitikimų metu su Londone gyvenančiais lietuviais kalbėta, kad viską galima išspręsti įstatymais ir kad išrinkus tam tikrus asmenis į Seimą, jie šį klausimą tikrai išspręs. Ar išsprendė? Ne. Politikai tik parodė savo nekompetenciją ir visišką populizmą, įprastai rodomą prieš rinkimus. Kas nuveikta per tą laiką? Tik pastoviai bandyta apeiti LR Konstituciją ir KT išaiškinimą, o ne imti vadžias į savo rankas ir konstituciškai, teisiškai išspręsti šį klausimą kaip tai turėtų padaryti teisinė valstybė.
Taigi dar kartą noriu užduoti tą patį klausimą – kodėl mažiausiai 10 metų trypčiojama lygioje vietoje, kai jau seniai aišku, jog dvigubos pilietybės įteisinimui reikalingas referendumas? Ištisai girdime, kad referendumas neįvyktų, kad nedalyvautų 50 proc. mūsų piliečių... Tačiau aš nematau prasmės spėlioti, kas būtų, jeigu būtų – tam yra sociologiniai tyrimai, kurie jau dabar rodo, kad daugelis pritartų tokiam referendumo klausimui. Taip pat tam yra kuriamos patogios sąlygos atiduoti savo balsą referendume – pavyzdžiui, elektroninis balsavimas. Jau seniai diskutuojame apie šiuos du dalykus, taigi kodėl nesusiėmus ir nepradėjus veikti?
Padarykime referendumą ir pagaliau atsakykime sau į klausimą, ar Lietuvai reikia dvigubos pilietybės instituto ir sukurkime sąlygas mūsų žmonėms balsuoti elektroninėje sistemoje. Tada, mano nuomone, referendume tikrai dalyvautų mažiausiai 50 proc. mūsų šalies piliečių, o pati Lietuva žengtų svarbų žingsnį į priekį, atsinaujindama ir kurdama šiuolaikiškos valstybės įvaizdį.
Artūras Paulauskas yra visuomeninio politinio judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ lyderis
