Briuselyje priimami sprendimai turi tiesioginės įtakos ir kasdieniam mūsų gyvenimui nuo žemės ūkio iki migracijos. Jeigu esame nepatenkinti rezultatais, paklauskime savęs, gal mūsų europarlamentarai nemoka už Lietuvą kovoti?
Todėl svarbu, kad Lietuvą atstovautų išmanantys įstatymų leidybą politikai, turintys susiformavusią vertybių sistemą, gerai žinantys Lietuvos žmonių lūkesčius.
Puikiai prisimenu, kai prieš 20 metų, prieš pirmuosius Lietuvos rinkimus į Europos Parlamentą vienas iš tuometinių Ispanijos ministrų man pasakė: „Rinkite rimtus politikus, o ne tuos, kuriuos dėl vienų ar kitų politinių sumetimų naudingiau būtų išsiųsti kuo toliau, nes nuo Europos parlamentarų galimybių tiesiogiai priklausys ir galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos teikiamais privalumais“.
Esu įsitikinęs, kad šie žodžiai šiandien neprarado savo aktualumo. Į Europos Parlamentą turime deleguoti tuos, kurie yra pasiruošę dirbti su triguba jėga, įveikti konkurentus. Nekompetencija kainuoja pernelyg brangiai, o sumokėti už ją turi visa visuomenė. Todėl partija „Laisvė ir Teisingumas“ kviečia ateiti ir balsuoti bei pasirinkti tuos žmones, kurie pasirengę iš tikrųjų Europos parlamente atstovauti Lietuvos interesus.
Pradėkime nuo to, su kuo labiausiai eiliniam lietuviui siejamas Briuselis – nuo pinigų. Juos skaičiuoti mokame tikrai. Ir puikiai žinome apie Europos Sąjungos skiriamas lėšas valstybėms narėms.
Kas geriau didžiuliuose ES biurokratinėse koridoriuose paaiškins kokius poreikius turi Lietuva, jei ne mūsų atstovai, kas kovos už vienodas išmokas, pavyzdžiui mūsų ūkininkams jei ne mes patys? Kas kitas, jei ne mes užtikrins, kad būtų mažiau biurokratinių barjerų, o daugiau finansinės naudos? Jeigu jau neretai slepiamės už frazės „nes Briuselis taip pasakė, ir privalu vadovaujantis jo direktyvomis“, tai paverskime tas direktyvas naudingomis mums patiems.
Sutinku, kad reikia naikinti perteklinį reguliavimą, nes jis daugelį europiečių greitai pavers įstatymų pažeidėjais. Todėl būtina mažinti biurokratines procedūras. O kiek represinių priemonių numatyta vien Žaliojo kurso direktyvose. Nukrypimas nuo jų suteikia ES institucijoms praktiškai absoliučią teisę riboti įmonių finansavimą.
O po dviejų metų pagal Naująją įmonių tvarumo ataskaitų direktyvą (Corporate Sustainability Reporting Directive) tokias „žalias“ ataskaitas turės teikti net vidutinės bei mažosios įmonės. Administracinė našta guls ant verslo ir galų gale ant vartotojo pečių. Ar girdėjote ką tuo klausimu sako mūsų esami parlamentarai Briuselyje? Kur jų pastangos, kad Lietuvoje žmonės galėtų dirbti, o ne bereikšmes lenteles pildyti?
Mes privalome būti pasirengę visiems scenarijams, nes neprognozuojamas kaimynas už sienos gyvena kitoje dimensijoje.
Žaliasis kursas yra reikalingas, tačiau jis neturi mažinti ES ir Lietuvos konkurencingumo, todėl pasisakome už subalansuotą ir išmintingą aplinkosaugos politiką. Jo įgyvendinimas turi atitikti ne tik pasirašytas deklaracijas, bet ir gyvenimo realijas su kuriomis susiduriame (Covid pandemija, karas Ukrainoje, rekordiškai brangę maisto produktai, energetinis Rusijos šantažas).
Sutikdami su tuo, kad ES turi būti pavyzdžiu kovojant su klimato kaita, turime tai daryti be fanatizmo, išlaikyti balansą tarp ekologijos ir Europos gyventojų bei verslo galimybių, įgyvendinant žaliojo kurso direktyvas, išsilaikyti ir nenuskursti globalioje pasaulio ekonomikoje.
Juk apsunkindami reikalavimus ES ūkininkams, branginame savo maisto produktus, kurie, ypač ekologiški, tampa tiesiog neįperkami paprastam vartotojui. Jau dabar matome, kad beveik 15 proc. Lietuvos gyventojų trūksta pinigų maistui, o mūsų žemdirbiai neatlaiko konkurencijos.
Jau kelis dešimtmečius ES taikyta migracijos banga „jauninant Europą“ patyrė visišką fiasko ir sukūrė naujų socialinių skaudulių, kurių pasekmes jausime dar ilgai. Todėl pagrindinis tikslas – socialinė ES politika privalo būti pakeista taip, kad jauni žmonės ir jaunos šeimos gautų visą reikalingą paramą kurdamos šeimas ir augindamos vaikus.
ES fondų lėšos turi būti nukreiptos į jaunų šeimų būsto programas, konkrečią piniginę paramą bei šeimos – vyro ir moters santuokos – kaip vertybės įtvirtinimą. Nes jeigu neišsaugosime savo identiteto, kaip tuomet išsaugosime valstybę?
Ir saugumas. Tai vienas svarbiausių klausimų šiuo metu, kai vyksta karas Ukrainoje, kai netrūksta JAV vidinių problemų, o stiprėjančias imperinės ambicijos Rusijoje dar kartą parodė prezidento tariami rinkimai. Todėl, manau, kad tokių grėsmių akivaizdoje mes galime būti saugūs tik mums artimų partnerių sąjungoje. Vieni mes nepajėgūs apsiginti nuo agresyvaus kaimyno.
Todėl ES turi tapti ir karine sąjunga - būtina kurti bendras ES ginkluotąsias pajėgas. Tam ypatingai palankus laikas – net 81 procentas apklaustų Europos Sąjungos piliečių pritartų tokių pajėgų kūrimui. Atėjo laikas ES tapti ne tik ekonomine, bet ir karine sąjunga! Ypatingas dėmesys turi būti skirtas pasienio valstybių atžvilgiu. Juk Lietuva, Lenkija, mūsų šiaurės kaimynės, saugo ne tik save, bet ir kitas ES valstybes, todėl ir sprendimai dėl šių valstybių turi būti atitinkami.
Būtent šiose valstybėse turi būti stiprinama išorinė Europos Sąjungos sienos apsauga. koncentruojami kariniai pajėgumai. Apie šiuos sprendimus jau seniai turėjo kalbėti dabartiniai mūsų atstovai Europos Parlamente.
Kaip parodė Ukrainos pavyzdys, mes privalome būti pasirengę visiems scenarijams, nes neprognozuojamas kaimynas už sienos gyvena kitoje dimensijoje. „Laisvės ir Teisingumo” partijos nuomone išorinių sienų apsauga, nėra užtikrinta. Todėl fizinis barjeras, apsaugantis nuo karinės intervencijos mūsų valstybėms tiesiog būtinas ir tai turi būti daroma ne pasienio valstybių, o visos ES lėšomis.
Pirminį fizinį barjerą nuo hibridinių atakų siunčiant į ES nelegalius migrantus jau turime. Už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus. Tai kėlė daug ginčų tarptautiniu mastu, bet, panašu, kad Europa jau suprato, kad nekontroliuojama, stichinė imigracija kenkia mūsų valstybėms ir norint keisti situaciją reikia parengti galiojančių ES teisės aktų pakeitimus, kad saugūs būtume ne tik popieriuje, atnaujindami gynybos planus, bet ir realybėje.
Europos Parlamente privalome inicijuoti teisės aktus, numatančius neteisėtų migrantų apgręžimo politiką hibridinių atakų prieš ES valstybes atvejai.
Lygiai prieš 20 metų 2004 m. kovo 10 d. Lietuva pasirašė Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą. Būdamas Seimo Pirmininku per tą istorinį posėdį kalbėjau, kad: „Mūsų kadencijos Seimui teko išties svarbi ir atsakinga misija suteikti pagreitį integracijos procesams, suderinti šimtus reikalingų teisės aktų, atvesti Lietuvą prie Europos Sąjungos ir NATO durų.
Šiandien mes jau prie šių durų. Beliko palenkti šių durų rankeną ir užeiti į vidų. Užeiti pakviestiems ir laukiamiems. Šiandien matome rezultatus, prie kurių prisidėjome mes visi – siūlydami ar oponuodami, svarstydami ar abejodami, tačiau lemiamais momentais susitelkdami ir priimdami svarbius ir neatidėliotinus Lietuvai sprendimus”.
Lietuva sugebėjo iškovoti ne tik savo Nepriklausomybę, bet ir pasirinko Europos ir NATO kelia, dėl kurių šiandien galime jaustis saugesni. Matome, kiek už tokius pasirinkimus Ukrainai dabar reikia paaukoti. O mes galime kurti savo ateitį su mūsų sąjungininkais, nes priėmėme teisingus sprendimus galvodami apie mūsų, mūsų vaikų ir anūkų ateitį.
