Ryžtas ginti šalį
1991-ųjų metų sausio 13-ąją prisimenu kaip šiandien. Tada buvau generaliniu prokuroru. Dar tą pačią naktį pradėjome tragiškų įvykių tyrimą. Tirti tokią Lietuvą sukrėtusią bylą buvo itin nelengva, žmonių skausmas ir ašaros vertė mus padaryti tai, kas tuo metu nelabai buvo įmanoma – rasti teisingumą ką tik Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje, kuri dar buvo laikoma Tarybų Sąjungos gniaužtuose. Tačiau ryžtas ir azartas buvo už mus stipresnis, tad ir nemigo naktys, tiriant šį nusikaltimą prieš Lietuvą, buvo mažiausia kliūtis.
Tuomet šalyje dar buvo apstu Tarybų Sąjungos kareivių ir pareigūnų, veikė Tarybų Sąjungos skyrius Lietuvoje su A.Petrausku priekyje, kurie tiesiogiai mums trukdė tirti padarytus nusikaltimus. Tą pačią naktį važinėjome po morgus ir ligonines, ieškodami nukentėjusių mūsų žmonių.
Tirti bylą buvo itin atsakingas darbas, jautėmės atsakingi kiekvienam lietuviui, kurio širdis tą naktį buvo čia Vilniuje, gynė laisvę ir kovojo su žiaurumu.
Santariškėse sužinojome, kad rusai jau buvo spėję apžiūrėti aukas ir tarp jų rado savo žmogų. Pareikalavę kūno, jie turėjo apsisukti ir išeiti. Griežtai laikiausi nuomonės, kad kol mirties priežastis nebus nustatyta – kūno niekas neatgaus. Nors kariškiai ilgai slėpė aukos tapatybę, tačiau tiesa netruko išaiškėti – tai buvo jų KGB būrio „Alfa“ leitenantas V.Šackich. Net pasklidus gandams, kad Televizijos bokšte galbūt slepiamos lietuvių aukos, galimybė mums apžiūrėti Televizijos bokštą atsivėrė tik po ilgų derybų su pastatą saugojusiais kariškiais. Kruopščiai apžiūrėję visus kampus, kūnų neradome.
Tirti bylą buvo itin atsakingas darbas, jautėmės atsakingi kiekvienam lietuviui, kurio širdis tą naktį buvo čia Vilniuje, gynė laisvę ir kovojo su žiaurumu.
Atminimas turi skatinti vienytis
Deja, mūsų tuomet pradėta byla ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nėra baigta. Nors esminiai faktai jau visiems yra žinomi, tačiau vis pasirodo naujų detalių, o tyrimo eiga dar tęsiasi. Norisi tikėti, kad šios bylos pabaiga suteiks tautai palengvėjimą ir įprasmins taip visų siekiamą teisingumą.
Mūsų tuomet pradėta byla ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nėra baigta. Nors esminiai faktai jau visiems yra žinomi, tačiau vis pasirodo naujų detalių, o tyrimo eiga dar tęsiasi.
Tą Sausio 13-ąją žmonės gynė ne valdžią, ne pastatus. Žmonės gynė Nepriklausomybę, gynė laisvę ir norą gyventi jiems patiems priklausančioje šalyje. Žmonės buvo vieningi, nes turėjo aiškų tikslą. Šiandien kaip tik to tikslo mums ir trūksta.
Gerai, kad bent krepšinis ar Olimpinės žaidynės dar sugeba suvienyti lietuvius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Dar likusi dalelė tos meilės Lietuvai, tos vienybės, kuri liepsnojo 1991 metais. Ar šiandien mes, pasiekę tokius tikslus kaip NATO, Europos Sąjunga, nebeturime to aukštesniojo tikslo, ne materialaus, to dvasinio noro siekti kažko daugiau?
Šiandien, prisimenant tas prasmingas akimirkas, turime išsikelti sau kitą tikslą – vienytis vardan teisingos ir vieningos tautos, kurioje nebeliktų emigracijos, neteisybės, savanaudiškumo šešėlio.
Turime vėl skatinti vienas kitą pamilti savo šalį, kad skaudūs Sausio 13-osios įvykiai neliktų tik atmintina valstybinė diena. Kiekvienas savo širdyje vėl turime surasti motyvą stengtis dėl Lietuvos.
Tąkart siekėme laisvės, šiandien siekime vieningos ir teisingos Lietuvos kiekvienam. Lietuvos kiekvienam.
Artūras Paulauskas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys