Juokas juokais, bet lietuviškoji dalies dešiniųjų retorika, kad ir viskuo oponuojanti Kremliaus politikai, beveik nebenusileidžia kritikuojamai sesei. Tad stebint užvaldytą Lietuvos viešąją erdvę, kyla klausimas, kodėl mūsų šalis turi būti, na, tiesiog privalo būti tokia panaši į tą politinės dešinės etaloną – Putino Rusiją? Kodėl viską, ką dalis mūsų dešiniųjų rodo, daro, sako, dainuoja, skamba taip, lyg tai būtų lietuviškai kalbanti sumažinta Kremliaus versija?
Pripažinkite, juk žmogaus teises ir demokratiją, dalis mūsų dešiniųjų įsivaizduoja taip pat kaip nekenčiamas V.Putinas ir jo klika. „Tegu tik LGBT bendruomenė nelenda į akis, oponentai prikanda liežuvius, o demokratija turi būti valdoma. Viešoji erdvė turi būti sterili ir atitikti oficialią poziciją. Neduok dieve, kažkas suabejos „visos Lietuvos pozicija“, kad ir kas tai bebūtų – paprastas žmogelis ar Europos komisaras. Šiam kreminiam emocijų pyragaičiui dar būtinai reikia ir vyšnaitės – militarizmo propagandos ir sunkiai paaiškinamos karinės neoromantikos, uniformų, medalių ir ginklų. Taip pat ir „teisingai“ interpretuotos istorijos.
Suabejoti šia dešiniųjų „šventąja tiesa“ arba turėti kitokį požiūrį Marijos žemėje – pavojinga, nes čia pat gali būti užkapotas piktų liežuvių, tapsi „tėvynės išdaviku“ ar būsi priskirtas „vatnikams, komunistams, skudurams, whataboutistmas, naudingiems idiotams ar dar kokiam nelakios fantazijos apibūdinimui“ bei būtinai, girdi, būtinai pasitarnausi V.Putino propagandai. Mūsų demokratinėje respublikoje net parodija turi būti filtruota savicenzūros. Kitaip nesusipratėliams gresia minčių kontrolės „vyčių“ putų reidai feisbuko žalgiriuose su laike įšalusių naftalininių etikečių ir medinių juokelių kirčiais. Rusijos korta būtinai bus pritaikyta bet kur, kur mūsų dešinieji pritrūks argumentų, kad ir kokias sritis aptartumėme: ar tai būtų elektros politika, ar krašto apsaugos finansavimas, ar vieno rektoriaus plagiato skandalas, ar požiūris į istoriją bei tam tikrus laikotarpius, kurie, deja, bet buvo ir juos žmonės prisimena, kad ir kaip tą bandytų kažkas ištrinti, ignoruoti ar nutylėti.
Ir visai nesvarbu, kad Pasaulio žemėlapis yra žymiai platesnis ir įvairesnis nei dešinysis lietuvis gali įsivaizduoti. Taip, gerbiamieji, pasaulyje yra ne tik Estija – gyvoji nuolat besimatuojančio lietuvio stigma, broliškai kenčianti, korupcijos apimta Ukraina, blogio įsikūnijimas rytuose, madingai peikiama, bet emigrantų pamėgta Europa ar tokia miela širdžiai, bet būtinai arbatėlę gurkšnojanti ir respublikoniška Amerika. Nė motais, tokių pažiūrų lietuviui, kad Kremlius ir Putinas dar ne visa Rusija, kaip ir mūsų dešinieji nėra visa Lietuva. Bet, matyt, sovietinės elgsenos refleksas, besąlygiškai atsiduoti ir fanatiškai tarnauti, garsiai loti ir vizginti uodegytę prieš viršininką ar vadą yra pernelyg giliai įsišaknijęs mūsų „šauniųjų“ pasąmonėje, netoleruojančioje minties apie kitokį, nepriklausomą požiūrį. Jam yra tik viena tiesa ir taškas. Diskutuoti nereikia, nes viskas ir taip aišku. Aišku, matyt, kaip ir Rusijos Dūmos deputatui iš „Vieningosios Rusijos“.
Ir tokia dešiniųjų „tiesos diedovščina“ pamažu ima dominuoti visur, o Lietuva, atrodo, gyvena po kažkokiu šizofrenišku „oficialios ir vienintelės galimos tiesos“ sferiniu skliautu. Beje, labai panašiai, kaip rusai Rusijoje.
Bet sustok, akimirka pamišus. Juk mes, mūsų dalies dešiniojo elito nuomonės lyderių vedini, žingsnis po žingsnio, savotiškai kraustomės iš proto. Atrodo, kad Lietuva, taip pat, kaip koks grėsmę jaučiantis autoritarinis režimas, būtinai privalo įsikalbėti priešą ir kiekviename žingsnyje matyti jo neva žalingą ir kenkėjišką veiklą. Ir dar įtarti, kad esama tuntai išdavikų, talkininkaujančių jam!
O gal kažkam to priešo reikia tik tam, kad jis pagrįstų ir pateisintų netobulą sistemą, kuri, kaip ir Lietuvoje, taip ir Rusijoje, pridengtų žymiai gilesnes ir svarbesnes problemas su kuriomis kiekvieną dieną susiduria tūkstančiai paprastų piliečių, kovojančių savo asmeninius socialinius išgyvenimo karus. Bet kai priešas tyko už sienos, negi dabar reikalausi valdžios ir elito spręsti neatidėliotinas paprastų žmonių problemas?
Štai kodėl susidaro įspūdis, kad tas nuolatinis Putino Rusijos grėsmės prikaišiojimas ir eskalavimas Lietuvoje tėra gera priedanga ir toliau išlaikyti dėmesį toms politinėms figūroms, kurios iš tiesų nebeturi nei patrauklaus politinio turinio, nei idėjų ir tenori Lietuvoje išlaikyti neoliberalų ekonominės politikos kursą bei įtakingų interesų grupių status quo.
Taip ir gyvename su Putinu ir apie Putiną vis. Lyg būtumėm ne viena iš Europos Sąjungos valstybių, o viena iš Rusijos Federacijos informacinių, kad ir išvirkščių, bet erdvių. Gal todėl žiūrint už visų mokesčių mokėtojų pinigus transliuojamas laidas, kartais gali pagalvoti, žiūrįs lietuvišką „Ostankiną“ su vienkrypte informacija, interpretuojama mūsų dešiniojo politinio spektro žvaigždučių. Be to, kai dešiniųjų dievinami estai pasauliui skelbiasi apie tipo „estiškas“ inovacijas, mes, panašu, pasauliui tegalime papasakoti tik apie Rusijos karinę grėsmę. Tik ar ne to ir nori dešinysis V.Putino režimas, kuriam kaip oro reikia tokio pripažinimo, kad, visų pirma, pateisintų savo oligarchinę egzistenciją eilinių ir skurdą bei socialinę atskirtį patiriančių rusų akyse?
Prisiminkime, kad ir ką tik labiausiai Lietuvos komunikacijos istorijoje išreklamuotas karines pratybas „Zapad“, kurios, tikėtina, pavyko labiau nei blogų kėslų turintys galėjo įsivaizduoti. Visi įsibaugino tiek, kad net bauginantieji iki ministro lygmens susiprato ir ėmė raminti, kad „ė... gi mes drąsūs, stiprūs, vikrus ir mes nieko nebijome, yra NATO ir kiti sąjungininkai“.
Bėda ta, kad didesnį nerimą pradeda kelti net ne V.Putino užsienio politika, o mūsų dešiniųjų ruporų pasisakymai ir buldozerinė isterija, nuo kelio bloškianti visus kitus požiūrius ir nepatogius „tikrajai tiesai“ klausimus. Ta įsigalinti baimė pareikšti kitokį, kritišką požiūrį bloškia mus ne tik visuotinio konformizmo, bet ir nedemokratinių rytų link. Tai skurdina ne tik viešąją erdvę, politiką, bet ir kvepia intelektine Lietuvos savižudybe. Belieka tik atsakyti į klausimą, ar mums demokratija, laisvė bei pažiūrų įvairovė vis dar yra vertybė, ar, kaip ir Putino Rusijoje, ir toliau, prisitaikėliškai stebėsime, kaip Lietuvoje mūsiškiai dešinieji kuria „Vieningosios Lietuvos“ požiūrį bei renčiasi lietuvišką Kremlių su savojo dvaro artistais, politologais ar apžvalgininkais?
Artūras Rudomanskis yra Lietuvos socialdemokratų partijos Žmogaus teisių ir lygių galimybių komiteto pirmininkas.
