Dabar šį sąrašą dar papildė – neapsipirkinėti Lenkijoje. Deja, tokia I.Degutienės valstybės samprata tik toliau purena dirvą žmonių išsivaikščiojimui iš Lietuvos, o raginimai neapsipirkinėti Lenkijoje dvelkia sovietmečiu, kai žmonėms buvo atimta galimybė laisvai judėti.
Premjerui 2013 m. sausį apsilankius Lenkijoje, konservatorė išreiškė susirūpinimą dėl lietuvių mažumos teisių joje ir viešai užklausė, kodėl Algirdas Butkevičius nepakankamai pasidomėjo tuo, kad uždaromos lietuviškos mokyklos.
Tačiau šiandien ji renkasi nepastebėti, kad dėl atvirų sienų lietuvių kalba Lenkijoje kaip niekad suvešėjo – netoli pasienio keliaujančius lietuvius džiugina užrašai jų gimtąja kalba pakelėse ir parduotuvėse, taip pat lietuviškai pramokę lenkų prekybininkai. Verslas prisitaikė prie sutaupyti norinčių Lietuvos gyventojų srautų ir nutiesė daugiau tiltų tarp kaimynų negu politikų kalbos ar kol kas prioritetu nelaikomos neturtingų pasienio regionų plėtros strategijos.
Žinoma, neturėtume būti naivūs. Kelionės apsipirkti – tai prarastos pajamos Lietuvos verslams ir negautos įplaukos į biudžetą. Tačiau tokią kainą mokame už įvairių mokesčių bei kainų skirtumus ir tai vyksta ne tik šiame pasienyje.
Verslas prisitaikė prie sutaupyti norinčių Lietuvos gyventojų srautų ir nutiesė daugiau tiltų tarp kaimynų negu politikų kalbos ar kol kas prioritetu nelaikomos neturtingų pasienio regionų plėtros strategijos.
Švedai važiuoja į Daniją alkoholio, kurio savo šalyje gali gauti tik specializuotose parduotuvėse. Suomiai plaukia į Estiją linksmintis.
Galų gale neteko girdėti, kad I.Degutienė ar liūdnai pagarsėjęs savo šeimos aprūpinimu darbu Lazdijų meras girtų Aliaksandrą Lukašenką už tai, kad jis ieško būdų, kaip sustabdyti į Lietuvą apsipirkti važinėjančius baltarusius ar bent jau apmokestinti jų parsivežamas prekes.
Lietuvos verslai, įskaitant prekybos centrus, agresyviai reklamuojasi Baltarusijoje. Lenkijos verslai tokios strategijos Lietuvoje netaiko – bene vienintelė reklama yra iš lūpų į lūpas sklindanti žinia, kad ten pigiau.
Baltarusiai sėda į specialiai jiems aptarnauti atsiradusius mikroautobusus, perka IKEA baldus, šluoja prekes iš „Akropolio“ ir „Ozo“ lentynų, skraido „Ryanair“ lėktuvais iš Vilniaus. Pakeliui išleidžia pinigų degalams, maistui ir pramogoms.
Tai – pajamos verslams ir naujos darbo vietos Lietuvoje. Ir tai yra toks pats reiškinys, kaip ir lietuvių kelionės į Lenkiją. Daugiau bendraudami, kaimynai turi galimybę sulaužyti stereotipus ir gyvai susipažinti vieni su kitais. Laisvė judėti, išsilavinimas, gebėjimas bendrauti užsienio kalba sukuria geresnes prielaidas žmogui patirti, ką reiškia gyventi demokratiniame pasaulyje, kuriame vienijanti ašis yra žmonių gerovė.
Kaip ir daugelis konservatorių, I.Degutienė tiki, kad valstybės gyventojus geriausiai vienija kraujo ryšys, protėvių žemė, papročiai, odos spalva, religija.
Tačiau populiariosiose medijose vienas labiausiai cituojamų nacionalizmo teoretikų Benediktas Andersonas, sukūręs terminą „įsivaizduojamos bendruomenės“, savo tyrimuose parodė, kokia svarbi tautinės tapatybės formavimuisi istoriškai buvo žiniasklaida ir gerovės valstybės raida.
Valstybė piliečiui – tai laisvė judėti, pasirinkti darbą ir gyvenimo vietą (iki įstojimo į ES užsienyje galėjome rinktis tik iš riboto darbų spektro). Valstybė ir jos institucijos – tai rūpyba nuo lopšio iki karsto, tai darželiai, mokyklos, netekus pajamų šaltinio – pašalpos, apsauga nuo išnaudojimo darbe, pensija.
Šie dalykai skatina piliečius tapatintis su valstybe, nes joje jaučiasi saugūs. Tapatintis su tauta skatina ne vien tai, kad plepame ar rašome „Facebook“ komentarus ta pačia kalba, bet ir tai, kad per kalbą bei žiniasklaidą tampame tam tikros žinių bendruomenės dalis.
Gerovė, kaip ekonominis, socialinis, politinis saugumas, turi didesnį potencialą už nacionalistinius šūkius.
Skaitėme panašią privalomą literatūrą mokykloje, panašius rytinius laikraščius ir todėl nesunkiai susikalbame su nepažįstamu žmogumi. Būtent tada, pasak B.Andersono, pasijuntame su juo tautiečiais.
Gerovė, kaip ekonominis, socialinis, politinis saugumas, turi didesnį potencialą už nacionalistinius šūkius. Juk žmonės yra labiau pasirengę ginti savo ir savo šeimos gerovę, nei mitologizuotus simbolius.
Tą rodo ir kitų regionų patirtis, pavyzdžiui, nuo 10-ojo dešimtmečio pabaigos Kinijai priklausantis Honkongas, kuriame pagal etninę sudėtį gyvena 92 proc. kinų. Tačiau patys Honkongo gyventojai save laiko labiau honkongiečiais nei kinais.
Todėl 2014 m., „apsiginklavę“ tik skėčiais ir ryžtu, jie inicijavo judėjimą, pramintą „skėčių revoliucija“, ir paralyžiavo Honkongo centrą reikalaudami visiškos demokratijos. Patirtis gyvenant su didesne minties laisve ir gerove nei Kinijos LR jiems yra daug brangesnė nei civilizaciniai saitai.
Lietuvoje neabejotinai labai daug ką reikia padaryti ir ekonomikos srityje, nes iki šiol pagal ekonominius rodiklius Lietuvoje daugiau nei dvigubai mažesnis bendrasis metinis vidaus produktas asmeniui – 12 800 € (Europos Sąjungos vidurkis – apie 27 500 € / asmeniui).
Tačiau stiprindama demokratinius instrumentus Lietuva yra atsidūrusi dar gilesnėje prarajoje, o noro ir politinių pastangų daryti realius pokyčius šioje srityje dar mažiau. Konservatoriai su koalicijos partneriais savo valdymo laikotarpiu ir po jo savo pastangas skyrė ne šiam atotrūkiui sumažinti.
Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip jie pristatė 16-osios Vyriausybės programos gaires? Ne, ne akcentuodami žmonių gerovę, švietimo prieinamumą ir geresnį gyvenimo lygį pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. I.Degutienė, pasirinkusi atpirkimo ožiais dalį visuomenės, iškilmingai pažadėjo, kad priešinsis jų teisių užtikrinimui. Tokie tad prioritetai.
Konservatoriai taip pat palaikė mamadienių ir tėvadienių panaikinimą, sudarydami sąlygas Darbo partijai dabar girtis, kad juos tėvams išsaugojo ir pozicionuoti save kaip tikrąją šeimos stiprinimo partiją.
Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas savo pranešime spaudai priminė lietuvių apsipirkimo įpročiais susirūpinusiems konservatoriams, kokie realūs į gerovę orientuoti žingsniai buvo žengti dabartinės Vyriausybės valdymo laikotarpiu. Kad ir ką galvotumėte apie šią partiją, tenka pripažinti, kad ji didžiuotis pagalba šeimai turi daugiau pagrindo nei konservatoriai.
Tiesa, Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojas, pateikęs argumentus, prieina keistokų išvadų ir, kaip ir konservatoriai, išsirenka naują atpirkimo ožį – pabėgėlius, kuriems žada tarti griežtą „ne“.
Nežinia, kiek dar reikės kartoti, kad, gavę tinkamas paslaugas iškart po atvykimo ir nugalėję per konfliktus ar persekiojimus patirtą šoką, pabėgėliai gali tapti tokiais pat visuomenės nariais kaip ir kiti – mokytis, dirbti, mokėti mokesčius, o laisvomis dienomis, kaip ir lietuviai, rinktis, ar apsipirkti Lenkijoje, ar arčiau namų.
Liūdna konstatuoti, kad norėdami pateisinti savo neveiklumą ar tiesiog neįgalumą siekti visuomenės solidarumo, kai kurie politikai paprasčiausiai ieško atpirkimo ožio, kuriam galėtų perleisti visas kaltes ir ištremti į dykumą, kas mūsų dienomis paprasčiausiai reiškia – paskatinti emigruoti.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas
