Sąvoka labdara, labdarystė, filantropija, tai savanoriška nesavanaudiška asmens (žmogaus, organizacijos) veikla, aukojant kokias nors vertybes, suteikiant išteklių. Labdara yra labdaros teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas labdaros dalykų teikimas, gali būti teikiama finansinė, daiktais, produktais, idėjinė, technologinė ar kitokia parama arba pagalba.
Daug žmonių nuoširdžiai tiki, kad labdara pati savaime yra gėris ir todėl jos niekada nebus per daug. Kai kurios organizacijos savo veiklą skirdamos labdarai nuoširdžiai ir šiek tiek naiviai giriasi, kad kiekvienais metais plėsdamos savo veiklą suteikia vis daugiau labdaros. Lietuvos statistikos departamento užregistruotais duomenimis anoniminiai teikėjai ir fiziniai asmenys (tarp jų, dažnai yra ir tie, kurie nėra didžiausi turtuoliai) kasmet suteikia vis daugiau paramos – nuo 8,9 mln. 2009 m. iki 10,7 mln. eurų 2013 metais.
Lietuvos statistika atskleidžia keletą svarbių faktų. Nuo 2010 m., kai darbo neturėjo 17,8% Lietuvos žmonių, nedarbo lygis vis mažėjo ir paskutiniaisiais 2015 m. 5 mėnesių duomenimis nedirbančių žmonių buvo iki 9,4%. Nuo 2010 m. iki 2014 m. Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėja vidutiniškai po 33 tūkstančius kasmet. Skursta, tai yra gyvena žemiau skurdo ribos daugiau nei penktadalis Lietuvos žmonių, o paskutiniais Statistikos departamento viešai skelbiamais duomenimis nuo 2012 iki 2013 m. skurdas netgi padidėjo – skurde gyvena nuo 22,6 % iki 24,8 % Lietuvos gyventojų.
Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje, kurioje labdaros mastai didėja, gyventojų skaičius nuolat mažėja, nedarbo lygis krenta, skurdo lygis vis tiek išlieka milžiniškas, o, remiantis paskutiniais viešai paskelbtais oficialiais duomenimis, netgi didėja? Atsakymų toli ieškoti nereikia. Pajamų skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingųjų mūsų šalyje yra milžiniški, ir jie ne tik kad nemažėja, tačiau pagal paskutinius viešai skelbiamus duomenis nuo 0,32 punkto 2012 metais padidėjo iki 0,34 punkto 2013 metais ir ši tendencija išlieka toliau (0 absoliuti lygybė, 1 nelygybė).
Norint suteikti prasmingą pagalbą, reikia siekti, kad žmonės būtų pajėgūs apmąstyti savo sprendimus ir žinotų, kur, kaip ir koks vienkartinis ar tęstinis rezultatas buvo pasiektas suteikus paramą
Būtent šie skaičiai priverčia susimąstyti apie labdaros prasmę. Kai prie tavęs prekybos centre priėjęs savanoris paprašo nupirkti prekę ir ją paaukoti skurstantiems, labai gerai supranti, kad pirkdami ir aukodami skurstantiesiems, mes taip pat krauname pelnus prekybos centrams. Todėl nekeista, kad Europos Parlamentui priėmus rezoliuciją, numatančią įpareigoti prekybos centrus neparduotus produktus skirti labdarai, Lietuvoje kilo nepasitenkinimas. Apgalvoji ir aukos telefonu prasmę – kai televizijos laidų sugraudinti žmonės puola skambinti padidinto tarifo numeriais, iš to tada pelnosi ir telefoninių skambučių operatoriai, ir reklamos užsakovai, ir televizijos, kurios tuo metu transliuoja reklamą. Susimąstai, kad suaugusieji gatvėje išmaldos prašančiam vaikui į delną įdėdami eurą, atitraukia jį nuo ugdymo sistemos, praleidžia pro akis tai, kad nei tėvai, nei valstybės institucijos juo nesirūpina leisdamos vaikui šitaip elgetauti. Supranti, kad vaikas prašantis padėti, jo vargstančiai mamai, tai tas pats elgetaujantis vaikas, tik ne gatvėje, o televizijoje...
Norint suteikti prasmingą pagalbą, reikia siekti, kad žmonės būtų pajėgūs apmąstyti savo sprendimus ir žinotų, kur, kaip ir koks vienkartinis ar tęstinis rezultatas buvo pasiektas suteikus paramą. Galbūt skurstančias šeimas reikėtų šelpti ne tik maisto produktais, bet padėti rasti būdą ar suteikti reikalingų gebėjimų joms pačioms užsidirbti būtiniausiems dalykams. Taip pat vertėtų suprasti, kad pranešdami policijai ar vaiko teisių apsaugos tarnyboms apie elgetaujantį vaiką, galime jį apsaugoti nuo vargetos ar netgi programuojamos gatvės nusikaltėlio ateities. Netgi mūsų pasipriešinimas vokeliuose mokamiems atlyginimams, kyšiams gydymo įstaigose, politikų, pareigūnų, verslininkų baudimas ir antikorupcinė kontrolė, kad būtų sumokami visi mokesčiai, galėtų prisidėti prie to, kad labdaros ateityje reikėtų mažiau, o už sutaupytus pinigus būtų kuriamos viešos visiems prieinamos paslaugos.
Pirmiausia reikia supratimo, kad labdara pati savaime nėra nei gėris, nei blogis, o idealiu atveju pasaulyje jos neturėtų būti. Labdara gali būti priemonė teikti pagalbą nukentėjusiems ir sunkiai atsitiesiantiems žmonėms, kai kyla stichinės nelaimės, ginkluoti konfliktai. Dabar, deja, dosnus rėmimas ir skatinimas tą daryti neretai išvirsta ne pagalba, o spąstais mums visiems. Turėtume tai suvokti.
