Tikybos mokytojai Loretai Raudytei turėtų būti žinoma, kad Lietuvoje Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas erotinio pobūdžio turinį priskiria neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai. Tačiau panašu, kad šis žemiškasis įstatymas pedagogei pasirodė nevertas dėmesio šventoje akistatoje su jos dieviškaisiais įsitikinimais – moteris pamokoje leido sau detaliai apibūdinti, kaip ji pati įsivaizduoja gėjų, suprask – „iškrypėlių“, seksą ir kokiais būdais jo metu naudojamos įvairios Dievo duotos kūno dalys. Visa tai ji papildė teiginiais apie tariamą homoseksualių asmenų polinkį į kanibalizmą ir seksualinį išnaudojimą – galbūt žinodama, galbūt ir ne, kad kartu su pornografija tas pats įstatymas draudžia tyčiotis ar niekinti žmonių grupę, be kita ko ir seksualinės orientacijos pagrindu. Pamokos skaidrėse ji vaivorykštės vėliavą papildė kūju ir pjautuvu – kaip vėliau aiškino prokurorams, esą kažkur girdėjusi, kad šiais laikais gėjai išpažįsta kairiąją ideologiją.
L.Raudytė vėliau pareiškė, kad visuomenės reakcija į jos skleidžiamą propagandą jai grąžino prisiminimus apie sovietmetį, nes juk ji nebegalinti pono Dievo palaimintame darbe su nepilnamečiais reikšti savo nuomonės! Tačiau gūdų sovietmetį, kai laistant krauju pastatyta imperija skelbėsi esanti teisingiausia pasaulio valstybė su „teisingu“ požiūriu į besišypsančius ir „neiškrypusius“ (todėl, žinoma, šiukštu ne homoseksualius) darbo žmones, prisiminė ir jos kritikai – tuo metu vyrų homoseksualumas buvo kriminalizuotas. Dar visai neseniai, prieš ketverius metus, parodoje „Nuo sutemų iki aušros. 20 LGBT laisvės metų Lietuvoje“ prisiminėme, kad prieš pat homoseksualumo dekriminalizavimą laisvoje Lietuvoje nesunkiai sutilpo atsargi, bet drąsi LGBT bendruomenė. Buvo galima įsigyti periodinės spaudos, pasklaidyti pažinčių skelbimus. Bendruomenė tikėjo, kad nuo pasipriešinimo sovietinėms represijoms neatsiejamos individo laisvės idėjos netrukus sukurs palankią aplinką ir „netradiciniam“ seksualumui.
L.Raudytė dievagojosi, kad pamokoje paskelbtus teiginius rado dr. Paul’o Cameron’o iš Šeimos tyrimų instituto (Family Research Institute) lankstinukuose. Tačiau mokytoja šia tema domėjosi ir anksčiau. Ji yra pasirašiusi Vilniaus forumo kreipimąsi prieš „Baltic Pride“ eitynes. Tame kreipimesi nedviprasmiškai buvo siekiama uždrausti renginį. Eitynių organizatoriai tekste išplūsti „naujaisiais Lietuvos pavergėjais ir mūsų laisvės griovėjais“. Tekstas ir dabar prieinamas nacionalistiniame portale „Propatria“. Turime informacijos, kad prieš LGBT asmenų lygybę nukreiptus lankstinukus ji ne tik gaudavo iš „kažkokių seminarų“, bet ir platino ne pirmus metus. Lankstinukai yra parengti VšĮ „Krikščioniškosios Kultūros Institutas“, kuriam vadovauja Renato William Murta De Vasconcelos. Pastarasis, globojamas Šiaulių Vyskupijos, yra organizacijos „Tradition, Family and Property“ atstovas – ši organizacija yra pabrėžtinai prieš skyrybas ir prisistato antikomunistine. Ji finansuoja lobistinę veiklą prieš „nestandartinį“ seksualumą.
P.Camerono platinami tekstai įrodinėja, kad esą nusikaltimai tarp homoseksualių asmenų labiau paplitę nei neapykanta prieš juos pačius. O mokytojos panaudoti lankstinukai, užuot juose citavus objektyvius ir pripažintus mokslo šaltinius, pilni išnašų į… savo pačios tekstus ir pranešimus konferencijose. Beveik nerasite šaltinių senesnių kaip 1990 m., nors nuo tada žinių visuma apie seksualinę sveikatą ir saugų seksualinį elgesį gerokai pasikeitė ir išsiplėtė tiek tarp heteroseksualių, tiek tarp homoseksualių asmenų.
Gal ir nenuostabu, nes 1995 m. P.Camerono licencija dirbti psichologu buvo sustabdyta, o dėl mokslinės etikos pažeidimų nuo jo atsiribojo net mokslinės asociacijos. Bet tai nesutrukdė 2010 m. jam rėžti kalbas Seime (išlikusi nuotrauka, kur jam iš šonų sėdėjo parlamentinės grupės „Už žmogaus orumą“ narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir parlamentinės grupės „Už žmogaus orumą“ narys Mantas Adomėnas – pastarasis vėliau nuo P.Camerono teiginių viešai atsiribojo) ir Mykolo Romerio universitete, kuriame jis vis dar pristatytas kaip mokslininkas. Viename iš savo lankstinukų P.Cameronas gąsdina, kad, gėjams keliaujant, „švieži amerikietiški mikrobai gabenami į Europą“.
Tačiau šis diskredituotas kalbėtojas nėra vienintelis veikėjas, keliaujantis kaip tie mikrobai savo idėjų skleisti Europoje, įskaitant ir Lietuvą.
Štai už „gėjų propagandos“ įstatymą Rusijoje atsakingas pastorius Scott Lively, beje, teisiamas dėl neapykantos nusikaltimus skatinančio įstatymo Ugandoje, Lietuvoje lankėsi 2007 m. ir prisistatė teisininku. Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė auditoriją konferencijoje „Homoseksualizmo [sic] plėtros strategija”, po to vyko spaudos konferencija Seime, o pranešimo pagrindu žurnale „XXI amžius“ buvo išperėtas jo straipsnis.
O kai į Seimą paskaitos skaityti atvyko Austino universiteto Teksase dėstytojas Markas Regnerusas, tapo aišku, kad tokių veikėjų (čia norisi sakyti „mikrobų“) kelionės į Lietuvą – tendencija. Paprastai juos atsiveža VšĮ Laisvos visuomenės institutas, kuris apie kalbėtojų „importui“ skiriamas lėšas byloja taip: „LVI veiklą finansuoja privatūs rėmėjai bei įmonės, taip pat ir fondai“.
Kad ir kaip būtų gaila, panašu, kad kai kurios įtaką Vakaruose prarandančios lobistinės organizacijos galvoja, jog mūsų regione galima realizuoti ne tik padėvėtus automobilius ir drabužius, bet ir diskredituotas, mokslininkų seniai paneigtas, idėjas. Tai, kad gėjų sąmokslu gąsdinantys kalbėtojai mokyklose (ne tik Telšiuose) platina lankstinukus ir yra kviečiami pasisakyti Seime, rodo, kad čia ne šiaip diskusijos. Kilus skandalui dėl tikybos pamokos Telšiuose, mokytoja sulaukė ne tik pasmerkimo, bet taip pat ir kur kas daugiau konservatyvių sluoksnių užuojautos. „Bernardinai“ tuomet publikavo peticiją, kurią pasirašiusieji kvietė pasigailėti mokytojos ir neatleisti jos iš darbo.
Kai gegužės pradžioje Tolerantiško jaunimo asociacija kartu su VšĮ „Ante Litteram“ pateikė pareiškimą prokuratūrai dėl galimai nusikalstamos veikos, išdėstydami išsamius argumentus apie tokios veiklos sistemiškumą ir žalą nepilnamečiams, Telšių apylinkės prokuratūra pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė, motyvuodama, kad prašymas yra pakartotinis, nes jau buvo gautas Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pranešimas, bet ikiteisminį tyrimą pradėti tuomet irgi buvo atsisakyta. Esą mokytoja pirmą kartą savo pareigas atliko netinkamai, be to, socialinė pedagogė neužfiksavo, kad mokiniai turėtų kokių nors nusiskundimų. Mokytoja prokurorams teigė, o šie ir patikėjo, kad skaidres parengė visai nenorėdama kurstyti neapykantos, o tik švietimo tikslais.
Pasirodo, jei kažkokią socialinę grupę apdergi, išniekini, apšmeiži smurtiniais nusikaltimais ir kitais nebūtais dalykais (nepilnamečių tvirkinimu, kanibalizmu ir serijinėmis žmogžudystėmis), tai pateiki kaip informaciją, „alternatyvius faktus“ apie tai, „ką jie daro“, o paskui trumpai burbteli, kad net ir tokie asmenys yra Dievo kūriniai, tai jau nebelaikytina neapykantos kurstymu. Neskamba įtikinamai. Juk būtent tokiais argumentais paremtas kurstymas diskriminuoti – taip pat baudžiamas pagal nacionalinius ir ES teisės aktus.
Visuomenėje sklandantį abstraktų nepasitenkinimą pasičiumpa ir išreiškia iškalbus, vietos lygmeniu autoritetą turintis asmuo. Prireikus atsiranda vizualinės priemonės – skrajutės, lankstinukai. Vis garsiau pradedama abejoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamomis nuostatomis. Jei toks scenarijus kartotųsi, pavyzdžiui, diskusijose apie užsienio politiką ar, kaip sužinojome, netgi apie šauktinių armiją, galbūt susidomėtų ir saugumo pareigūnai, o žiniasklaida su ekspertais ieškotų pilkųjų kardinolų. Tačiau, kai kalbame apie žmogaus teises ir atkaklius jų pažeidėjus, daugelis mūsų visuomenėje, įskaitant teisėtvarką, yra linkę patikėti įtariamųjų individualiu nuoširdumu, kol neįrodyta kitaip.
Jeigu pradėtų tyrimą, Lietuvos teisėsauga turėtų progą išsiaiškinti, kokiais kanalais Lietuvoje remiama žmogaus teises pažeidžianti ir diskriminuoti skatinanti propaganda ir kas slepiasi šio informacinio karo užkulisiuose, kas siekia destalibilizuoti ir sukiršinti Lietuvos visuomenę visokiais primityviais pramanytais baubais („gėjai puola“, „euras kelia kainas“, „patys kalti, kad Rusiją erzinat“ ir t.t.). Kol kas, tikiuosi, tuo susidomės akademinė bendruomenė ir tiriamosios žurnalistikos atstovai, nes šiandien Lietuva kai kuriais klausimais juda ne Europos ir transatlantinės integracijos, o Čečėnijos kryptimi. Visuomenei tikrai jau laikas suprasti, kad grėsmę kelia ne mūsų bendrapiliečiai, kurie nori taikiai ir draugiškai gyventi ir kurti savo šeimas, o prieš demokratiją veikiančios neapykantos grupės, kurios verčia piliečius vieniems kitus laikyti priešais.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.
