Peržvelgus antraštes spaudoje, tikrai gali pamanyti, kad artėja pasaulio pabaiga: „Beldžiasi nauji mirštančios Europos šeimininkai“, „Grupė Sudano pabėgėlių išprievartavo moterį“, „Pabėgėliai šokiruoja savo sprendimais“, „Ispanijoje pabėgėliai sukėlė riaušes – sužeisti penki“ ir t.t.
Nors iš tiesų tikrasis pavojus slypi mūsų baimėse dėl savo identiteto, puritoniškame pasididžiavime mitais (tuo, ko patys asmeniškai nepasiekėme, bet priskiriame sau), mūsų pseudokrikščioniškoje laikysenoje. Šalia tokio statistinio lietuvio paveikslo ir jį kankinančių problemų koja kojon žengia marketingas, kuris padeda mums nesąmoningai sustiprinti šias baimes ir skatina priešinimąsi. Tik kam?..
Spaudoje, televizijoje ir radijuje, siekiant padidinti tiražus ir reitingus, ieškoma ir randama, o jeigu nerandama – išrandamos problemos, kurių gali kilti dėl priimamų pabėgėlių Lietuvoje.
Taip pat ypatingai stengiamasi akcentuoti nusikaltimus, kuriuos yra įvykdę imigrantų kilmės arba etninei mažumai Lietuvoje priklausantys asmenys. Lietuvos žiniasklaida tiesiog perpildyta laidomis, kuriose reiškiasi rasizmu, nacionalistiniais ar ksenofobiniais pareiškimais garsėjantys politikai ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, J.Panka, K.Masiulis, V.Sinica, V.Valkiūnas, S.Buškevičius ir į juos panašūs. Tokiu būdu per masinės informacijos priemones yra kurstomas visuomenės nepalankumas ir baimės, ir, žinoma, pasiekiamas rezultatas – bendras visuomenės požiūris į migrantus tampa nepakantus.
Terminas „pabėgėliai“ po truputį tampa „barbaro“ sinonimu, o „mes“ reiškia civilizuotą pasaulį.
Galima aiškiai pastebėti, kad informavimo priemonėse pabėgėliai piešiami kaip visiška priešingybė lietuviams, kurie – kultūringi, apsišvietę, išsimokslinę, europietiški, vienarūšiai. Terminas „pabėgėliai“ po truputį tampa „barbaro“ sinonimu, o „mes“ reiškia civilizuotą pasaulį.
Dažniausiai, nors ir netiesiogiai, žodžiai „pabėgėlis“ ir „imigrantas“ įvardinami kaip žodžio „lietuvis“ priešingybė. Tokiu būdu parodoma tam tikra rasistinė nuostata, o rasizmas Lietuvoje, deja, ganėtinai priimtinas reiškinys. Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausos rezultatai (2013 m. duomenys apie etnines grupes) parodė, kad vien tik dėl odos spalvos ketvirtadalis Lietuvos gyventojų nenorėtų išnuomoti būsto.
Jungtinių Tautų duomenimis, tarp pirmos kartos migrantų nusikalstamumas mažesnis, tačiau masinėse informavimo priemonėse dažnai mėginama imigrantams klijuoti nusikaltėlių etiketę. Be to, remiantis Lietuvos policijos 2014 m. duomenimis, 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų tenka 2886 nusikalstamos veikos, tad tarp atvykstančių 1105 pabėgėlių statistiškai turėtų būti iki 30 nusikalstamų veikų.
Tačiau žiniasklaidoje ši statistika pabrėžtinai virsta masine, nes Lietuvos gyventojai mato pabėgėlius, kaip vienalytę masę – vienodo išsilavinimo, vienos religijos, mentaliteto ir pan.
Nors turėtume aiškiai suvokti, kad tūkstantis ar keli tūkstančiai žmonių visiškai ištirps beveik 3 milijonų minioje, nes 3 tūkstančiams Lietuvos gyventojų teks po vieną asmenį.
Deja, keliant skandalus ir kurstant baimes, nėra tikslo skelbti informaciją, kad absoliuti dauguma žmonių nėra nusikaltę ar linkę nusikalsti, o kantriai prisideda prie asmeninės, savo šeimos ir valstybės gerovės. Taip pat, kad žmonės yra labai skirtingų patirčių, išsilavinimo, profesijų, pažiūrų ir t.t.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje per masines informavimo priemones nestabdomai plinta su rasizmu, diskriminacija ir ksenofobija koketuojanti opinija. O tokiu būdu kuriamas imigranto paveikslas prisideda prie sėkmingos integracijos žlugdymo – gausi „jie“ ir „mes‘ retorika tik didina žmonių grupės atskyrimą nuo priimančios visuomenės.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas