Šiandieninėje Lietuvoje seksualumas neturi daug prasmių ir vis dar yra tabu, todėl bet koks jo išlaisvinimas sumažintų tam tikrų interesų grupių, pavyzdžiui, bažnyčios, politinių partijų galimybes daryti įtaką pavienių žmonių ar jų grupių gyvenimams. Tam, kad seksualumas būtų pripažintas kaip vienas esminių žmogaus poreikių, dėl kurio galėtų spręsti tik pats žmogus, reikia pasiekti ir pačios visuomenės brandą, o ji gali būti pasiekiama tik einant žiniomis ir analize grįstu keliu.
Gilinantis į seksualumo sritį, jau daugelis supranta, kad ji apima ir žmogaus seksualinę orientaciją. Žinoma, Lietuvos gyventojai tolerancija, pavyzdžiui, homoseksualiems asmenims, nepasižymi – tai rodo Lietuvoje nuolat atliekami visuomenės nuomonės tyrimai. Nes žinojimas apie seksualinę orientaciją nėra tik išankstinės nuostatos ir stereotipai. Todėl tie patys tyrimai atskleidžia ir kitą faktą, kad palankią nuomonę apie neheteroseksualios orientacijos asmenis dažniau turi labiau išsilavinę žmonės.
Tačiau kokią kainą moka žmogus, šeima ir valstybė, kuri dėl neapykantos, persekiojimo, niekinimo ar net fizinio susidorojimo baimės priverčia žmogų slėptis ir tylėti?
Taip, kai kurie žmonės, tiesiog neturi pasirinkimo, nes buvo susieti su lesbietėmis, gėjais, biseksualais ar transseksualais dar būdami labai jauni. Jų natūrali, nuoširdi socialinės lyties raiška, buvo akivaizdžiai kitokia nei kultūriniai stereotipai. Todėl jų elgsena juos išviešino galbūt net anksčiau negu jie patys save pažino. Susidūręs su tokiomis netikėtomis patirtimis, žmogus gali būti priverstas kovoti už išlikimą ir savo teisę į gyvenimą arba pasiduoti. Apie pastaruosius atvejus liudija ir liūdna statistika, kad Lietuvoje itin dažnai gyvybę sau atima homoseksualūs jaunuoliai.
Tačiau labai daug lesbiečių, gėjų, biseksualių ir kai kurių transseksualių žmonių reikšmingai nesiskiria nuo heteroseksualių žmonių socialinės lyties išraiška ir atitinka „normalią“ konkrečios kultūros ir laikmečio socialinės lyties rolę. Ir tokie žmonės gali kada nors nuspręsti atsiskleisti.
Kam ir kodėl? Yra labai daug priežasčių. Nes tikriausiai jaučiasi kaltais apsimesdami tuo, kuo nėra, nes juk niekas negali tapti tikrai artimu, kai nėra nuoširdus. Nes žmogus tikrai negali būti tikras, ar aplinkiniai, kurie sako, kad myli jį(ją) iš tiesų myli, o jeigu myli tik jo(jos) kaukę, tačiau ne asmenybę, kuri slepiasi už jos. Tai verčia žmogų jaustis vienišu.
Žmogus jaučiasi blogai, kai kiti žmonės gali eiti, kalbėti, sėdėti taip, kaip jie tik nori, o būdamas lesbiete, gėjumi, biseksualiu ar transseksualiu asmeniu privalai nuolat stebėti kiekvieną savo judesį.
Taip pat žmogus jaučiasi neteisingai skriaudžiamas ir todėl, kad kiti žmonės gali turėti savo viešai pripažintas antrąsias puses, o jis(ji) dėl savo seksualumo negali. Žmogus jaučiasi blogai, kai kiti žmonės gali eiti, kalbėti, sėdėti taip, kaip jie tik nori, o būdamas lesbiete, gėjumi, biseksualiu ar transseksualiu asmeniu privalai nuolat stebėti kiekvieną savo judesį. Toks nuolatinis savęs kontroliavimas yra varginantis, neleidžiantis susikoncentruoti į kitus visiems svarbius dalykus: darbą, mokslus, draugystę ir t.t. Gali būti ir taip, kad žmogus jaučiasi išduodantis žmones stovėdamas šalia tų, kurių žodžiai ir veiksmai pilni neapykantos tik dėl to, kad tam tikri žmonės yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Žmogus gali jaustis išduodantis savo LGBT draugus, nes turi slėpti ar net pats slėptis ir apsimesti nedraugaujantis su savo draugais taip mėgindamas save apsaugoti, kad kas nors nepagalvotų apie jį taip pat.
Reikia pripažinti, kad sveikoje visuomenėje, neturėtų būti tokių ir panašių aplinkybių, nes niekas neturėtų būti verčiamas apsimesti kuo nors kitu tam, kad galėtų įgyti išsilavinimą, turėtų darbą, gautų tinkamą sveikatos apsaugą, būtų mylimas savo šeimoje ir tarp draugų. Tam mums Lietuvoje dar reikia subręsti, tačiau lesbietės, gėjai, biseksualai ir transeksualūs žmonės taip pat turi žinoti, kad yra labai svarbu siekti savo žmogaus teisių. Nors ir pamažu, jei dar nesaugu dėl namų, darbo aplinkos. Nes pokyčiams reikia ir solidarumo.
Prieš atsiverdamas šeimos nariams, pirmiausia žmogus turi atsiverti pats sau. Tai reiškia ne tik supratimą, kad esi gėjus, lesbietė, biseksualus ar transseksualus, tačiau ir susitaikymą su tuo, kas esi, nes labai svarbu jaustis užtikrintai ir patogiai. Seksualinės orientacijos pripažinimas, yra tiesiog geresnis savęs supratimas. Nes tada suprantama, kad esi tas pats žmogus, kaip ir vakar, tik dabar dar daugiau žinantis apie save.
Tačiau kol jaučiama, kad šeima gali išvyti iš namų ar primušti, jei mokykloje, universitete ar gatvėje yra pavojinga būti, jei gali netekti darbo vien todėl, kad esi kitos seksualinės orientacijos, reikia suprasti, kad iki „atsiskleidimo“ dar reikės keliauti savo asmeniniu keliu ir tai užtruks tiek, kiek reikės. Nes niekas kitas negali nuspręsti už patį žmogų, kada tylos kaina nusvers viešumo riziką.
Negalima kaltinti kitų dėl to, kad jie neatsiskleidžia kuriuo nors konkrečiu metu. Tačiau jeigu žmogus yra neatsikleidęs, jis tikrai neturėtų nustoti tikslingai siekti vieną dieną tai padaryti. Nes vieną dieną tas, kuris kryptingai siekė pažinti save, galės brandžiai žengti be kaukės ir būti savimi mokykloje, darbe ir svarbiausia su mylimais žmonėmis.
Nepaisant to, kad kai kuriems vis dar tenka gyventi pasislėpus, kiekvieno Jūsų gyvenimas yra dovana pasauliui. Apsižvalgykite, dar yra visa eilė darbų, kuriuos reikia padaryti, kad vieną dieną pasaulis subręstų ir galėtume pasakyti, kad homofobijos jau nebėra.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas
