„Ko jūs tikėjotės? Laisvosios rinkos dėsniai reguliuoja kainas ir jų kilimą, nepatinka – nepirkite, Estijoje – dar brangiau, juk visi norėjote gyventi kaip globalaus pasaulio piliečiai“, – pasigirdo liberalūs laisvosios rinkos puoselėtojų balsai. Leiskite paklausti, ar laisva rinka – tai darau, ką noriu, viskas vardan pelno? Tas „ką noriu“ tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos gali blogai baigtis. Čia net nesitarusioms kelioms įmonėms, prekybos centrams ar verslininkams labai paprasta pakelti kainas ir palaikyti jas „vardan pelno“.
Kad tai vyksta, neslepia ir patys verslininkai. Kol kalafiorų kainos nesukėlė visuotinio pasipiktinimo bangos, prekybos tinklų atstovai ne tik neneigė, kad sėkmingai augina pelnus, bet dalijo į kairę ir į dešinę interviu apie tai. Štai vieno iš prekybos tinklų vadovas Dainius Dundulis dar pernai spaudoje prisipažino, kad per penkerius metus prekybininkų dalį jie paaugino 2 procentais. Čia jis kalbėjo apie tą dalį, kurią prekybininkai „atkovojo“ iš tiekėjų, t. y. iš perdirbėjų ir gamintojų. „Tai ne gamintojų apiplėšimas, o papildomų pajamų paieška“, – žiniasklaidai pareiškė D.Dundulis. Suprask, tokia verslo logika laisvojoje rinkoje.
Vis dėlto, tokios verslo logikos pasekmės – dabar neišsprendžiama pieno gamintojų krizė, kai prekybininkų „apiplėšti“ pieno ūkiai bankrutuoja, o valstybė gelbėja juos skirdama dešimtis milijonų iš biudžeto.
Prekybininkai, bandydami perkelti visuomenės dėmesį nuo išaugusių kainų ant Kremliaus veiklos, pranoko net konservatorę R.Juknevičienę.
Ar prekybininkai bando „didinti savo pelnus“ vartotojų sąskaita, – kol kas jie patys šiuo klausimu viešai nesigiria. Bet pirkėjai mato apkandžiotą savo piniginių turinį ir netyli – vienijasi, skelbia boikotą prekybos centrams.
Tuo tarpu prekybininkai tyliai ignoruoja visuomenės pasipiktinimą ir nemažina kainų.
Tačiau praėjusį penktadienį įtampos neišlaikė didžiausiojo prekybos tinklo nervai – viešai paskelbė apie ketinimus kreiptis į Valstybės saugumo departamentą su prašymu ištirti, ar diskusijos apie brangstančias prekes Lietuvoje nėra Rusijai palankių jėgų darbas. Apie savo ketinimus kreiptis į VSD ištrimitavo ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas. Jam parūpo išsiaiškinti, ar tarp protesto organizatorių nėra asmenų, vykdančių Kremliaus politiką.
Prekybininkai, bandydami perkelti visuomenės dėmesį nuo išaugusių kainų ant Kremliaus veiklos, pranoko net konservatorę R.Juknevičienę.
Šiame kare valgytojai neturėtų likti vieniši. Prekybininkų savivalei pažaboti Lietuvoje veikia visa eilė institucijų. Konkurencijos taryba ir Vartotojų teisių institucijos buvo pirmosios, į kurias atsisuko ir vartotojų, ir politikų akys bei ausys. Deja, nieko paguodžiančio ar bent padrąsinančio neišgirdo.
Lietuvos bankas visuomenės pasipiktinimą sukėlusių produktų kainų klausimu taip pat tyli, nors vienas pagrindinių jo tikslų – palaikyti kainų stabilumą. Premjero Algirdo Butkevičius prispaustas dėl neveiklumo Lietuvos bankas ėmė teisintis, jog nėra teisiškai įgaliotas kovoti su atskirų prekių kainų didėjimu, jo rūpestis, kad infliacija nebūtų pernelyg didelė, o kainų svyravimai rinkoje – normalus reiškinys. Galiausiai Lietuvos bankas pareiškė, kad šiame „kalafiorų kare“ nedalyvauja ir nedalyvaus, suprask, jo karas kitas – makroekonominis.
Konkurencijos taryba ir jos vadovas Š.Keserauskas, dar premjero A.Kubiliaus „parsišauktas“ iš Londono ir Prezidentės paskirtas į šias pareigas, tik gūžčioja pečiais ir tikina, kad neturi nei žmogiškų išteklių, nei finansų šiam procesui suvaldyti. Panašu, kad vadovas neturi nei plano, nei noro tai padaryti.
Kol su tokiu savo misijos supratimu Konkurencijos taryba snūduriuoja, didieji prekybos tinklai ir toliau sėkmingai stambėja trypdami mažesnius rinkos dalyvius. Konkurencijos tarnybai nė motais, kad visa mažmeninė prekyba maisto produktais sutelkta vos keturių prekybos tinklų rankose, o smulkiajam verslui nebeliko vietos net atokioje provincijoje. Ar reikia stebėtis, kad nelikus tikrosios konkurencijos kainos Lietuvoje vos ne dvigubai lenkia lenkiškas?
Kol vartotojų interesus ginančios institucijos trypčioja vietoje, į vartotojų pusę nusprendė stoti politikai. Socialdemokratai siūlo sumažinti pridėtinės vertės mokestį mėsai iki 9 arba net 5 procentų. Toks sprendimas priimtas Premjero kartu su Seimo socialdemokratų frakcijos atstovais. Lengvatinis tarifas ženkliai atpigintų produktus ir galėtų būti taikomas nuo spalio mėnesio. Socialdemokratai ieško sprendimų mažinti PVM ir kitiems maisto produktams.
Iškart pasigirdo šūviai iš kitos fronto pusės, kad socialdemokratai prieš rinkimus nori įtikti rinkėjams. Socialdemokratai „nori įtikti“ jau seniai, tačiau mūsų Vyriausybei prieš imantis mokestinių reformų prireikė nemažai pastangų ir laiko likviduojant konservatorių-liberalų vyriausybės palikimą – neatsakingo skolinimosi ir išlaidavimo įgyvendinant energetinius projektus pasekmes.
Dabar laukia mūšis politiniame lauke. Ir „kalafiorų kare“ kaip kare...
Artūras Skardžius yra Seimo narys, socialdemokratas
