Geras straipsnis, norintiems pasimokyti, kaip paėmus eilinį sandorį galima sukurti ilgą ir painią, spėlionėmis dygsniuotą istoriją, skirtą reputacijos juodinimui.
Išskirtinis stilius, kurį teksto autorius Dovydas Pancerovas galėtų dėstyti „juodųjų technologijų“ kūrėjams – pirma sukuri savo fantastiškas versijas, o po to tame pačiame straipsnyje pats jas ir paneigi, parašai, kad atsakymų rasti nepavyko.
Tačiau skaitytojams abejonių jau gali ir nebelikti – juk rašo rimtas ir atsakingas „profesionalus žurnalistas“. Be to, kaip žinia, daugybė skaitytojų yra tokie, kurie paskaito pavadinimą ir fiksuoja tai kaip žinią.
O dabar kiek plačiau. Perskaitęs straipsnį daug naujo sužinojau ir aš. Pavyzdžiui, apie poilsiavietės pirkėjus.
Kaip pamenu, poilsiavietė buvo parduota Lietuvos įmonei UAB „Daugų sala“, pirkėjo dokumentus pas notarą pasirašė tos įmonės direktorius. Taip pat lietuvis. Pinigai sumokėti iš lietuviško banko.
Ar mes turėjome pradėti knaisiotis, kas tas pirkėjas? Gal to reikalauja įstatymai? Ar jūs taip darote, parduodami savo automobilį, butą ar sodybą? Reikalaujate pirkėjo papasakoti savo giminės istoriją? Ar tiesiog suderate jums palankią kainą ir pasirašote dokumentus. Ir deklaruojate sandorį bei sumokate mokesčius.
Kaip suprantu iš straipsnio, žurnalistas mano, kad mano žmona parduodama savo turtą privalėjo atlikti tyrimą apie pirkėjo santykius, jo ryšius ir aiškintis pinigų kilmę? Įdomu, ar žurnalistas, pirkdamas ar parduodamas butą klaus pardavėjo, kaip šis uždirbo butui, ir gal, neduokdie, turi kokių nors pažįstamų į Rytus nuo Lietuvos? Turbūt neklaus. Nes tai atrodytų gan keistai.
Ką, pavyzdžiui reikėtų daryti, jeigu minimą poilsiavietę būtų panorėjęs pirkti Dovydas Pancerovas. Tikrinti jo nelietuviškai skambančios pavardės ir pinigų kilmę?
Tačiau jam atrodo normalu prie mano pavardės parašyti sakinį „sandoris su maskviečiais“. Nors akivaizdu – sandoris sudarytas su Lietuvos įmone – UAB „Daugų sala“.
Kitas „sensacingas“ išvedžiojimas – poilsiavietės kaina.
Ji pristatyta kaip išskirtinė. Net nemėginus pasidomėti, kiek tuo metu panašus turtas (poilsiavietė su 30 statinių, 10 ha teritorijoje, vaizdingoje vietoje, ant ežero kranto) kainavo rinkoje. Suprantu, sunkus darbas. Nes jį reikia atlikti pačiam, o ne „nusirašyti“ nuo paslaugiai pateiktos istorijos.
Beje, dėl sandorio – kadangi pirkėjas mokėjo banko pavedimu, tikiu, kad sandorį patikrino bankas ir kitos tarnybos. Tokia tvarka, ir tai nieko nuostabaus. Prieš 5 metus niekam dėl to nekilo jokių klausimų. Niekam.
Klausimų nekilo iki praėjusių metų. Kai per rinkimų karštinę konservatoriui A.Anušauskui pasivaideno „siaubinga istorija“ apie šios poilsiavietės pardavimą. Pamanykit – vienas iš pirkėjų armėnas gyvenantis Maskvoje, tikėtina, Lietuvos priešas.
Kažkodėl ši išgalvota istorija labai „sutapo“ su mano keltais klausimais dėl Lietuvos piliečių pumpuojamų pinigų į Bermudus už SGD laivo nuomą, dėl kosminės dujų, perkamų iš „Statoil“, kainos bei brangiai pirktų kovos mašinų „Boxer“. Štai kur galėtų atsiskleisti tikrasis D.Pancerovo, žurnalisto-tyrėjo talentas ir nauda visuomenei būtų. Klausimas, ar užteks drąsos?
Beje, pamiršusiems – straipsnio autorius D. Pancerovas prieš kurį laiką dar priklausė „Facebook“ judėjimui, save vadinusiam „Dešinuoju trolibanu“. Ši grupė į aukštumas kėlė konservatorius ir labai stengėsi rasti priešų kitose partijose.
Matyt, ten ir išmoko Dovydas tokių fantazijų, kurias pats kuria, o rašinio gale pats ir paneigia:
„Reikia pripažinti: neginčijamų atsakymų į šiuos svarbius klausimus rasti nepavyko. Bandymas atsakyti būtų tik prielaidų kūrimas ir interpretacijos“.
Tad klausimas „profesionaliam tyrimų skyriaus“ žurnalistui – jeigu nepavyko rasti įrodymų savo fantazijoms, ar galima tada spausdinti tokį rašinį?
