Koks tas mūsų neįmanomas iššūkis? Skamba labai paprastai – pirmiausia apginti ir tvirtinti liberalizmą ir liberalios demokratijos pasiekimus.
Šiandien, kai pasaulyje visur puolamos liberalios vertybės ir varžomos asmens teisės, o Lietuvoje liberalios idėjos supakuotos „brendžio dėžutėje“ ir prokurorų kaltinamajame akte, tai atrodo kaip „misija neįmanoma“.
Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje liberalizmą – kartais teisingai, nors dažniausiai neteisingai – kritikuoja tiek kairieji, tiek dešinieji mąstytojai ir politikai.
Būti laisvam ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ne kiekvienam pakeliamas iššūkis. Kurti atvirą visuomenę, kurioje laisvas žmogus kuria stiprią valstybę, daugumai politinių lyderių yra per sunkus darbas. Lengviau priversti nei įtikinti.
Tikras liberalas turi tik vieną ginklą – įtikinėjimo galią. Tikri liberalai visada priešiški radikalizmui.
Paradoksalu, tačiau dauguma liberalų puolėjų tiesiog sąmoningai ar ne vykdo Putino ideologo Aleksandro Dugino iškeltą tikslą – sunaikinti liberalizmą, nes, cituoju: „liberalizmo triumfas buvo toks absoliutus, kad Vakaruose jis nustojo būti politinis ar ideologinis... Liberalizmo triumfas taip pat reiškė, kad tarp liberalizmo ir modernybės dabar galima dėti lygybės ženklą. Iš čia kyla Vakarų pasaulio pranašumas... Todėl liberalizmą kaip modernios visuomenės pagrindą reikia sunaikinti...“.
Taip, liberalai ar jiems prijaučiantys padarė daug klaidų. Pastaraisiais keletą metų Lietuvoje, atrodo, kad liberalizmas tėra kova už samanės, kanapių ar prostitucijos legalizavimą. Liberalizmu pradėjo naudotis tie, kurie, pažeisdami visuomenėje įprastas moralines ar etines normas ir prisidengdami laisve, norėjo tiesiog pasiteisinti arba tai, kas suprantama ir vertinama kaip nuodėmė, paversti norma. Savanaudiškumo, egoizmo, elitiškumo sąvokos buvo pradėtos vartoti kaip liberalizmo sinonimai...
Tad kokio mes norime liberalizmo? Pirmiausia reikia pasakyti, ko aš nenoriu.
Politiniame lauke įsigalėjo skandalų logika. Šiandien rimtos diskusijos apie šalies ateitį mažai ką domina. Dėmesį užgožia mažareikšmiai skandalai, nes jie plačiajai publikai yra žymiai įdomesni. Patyčios, žeminimas, kategoriškumas, nenuoseklumas, tęstinumo praradimas – visa tai „facebook'inės“ politikos esmė.
Šiandien visuomeninė politika susiveda į žinučių „Facebook'e“ ar socialiniuose tinkluose gamybą. Politikas ateina į darbą, sukuria žinutę, ją išplatina ir darbas baigtas. Kitą dieną – vėl tas pats. Kiekvieną dieną reikalinga vis nauja žinutė ir vis nauja tema. Ir darbo efektyvumas jau seniai matuojamas ne BVP, ne laimės indeksu ar socialinės gerovės matais, o tiesiog „like“ ar paspaudimų skaičiumi. Tokiai politikai reikia skandalų, kategoriškumo ir įžeidimų, nes kaip kitaip išsiskirsi pranešimų vandenyne. Deja, tokia politika šiandien dažnai laimi ir rinkėjų pasitikėjimą. Tačiau, ką gali nuveikti toks politikas? Net gavęs rinkėjų pasitikėjimą jis lieka vienas, nes kelyje į pergalę visi kiti buvo tiek įžeisti ir pažeminti, kad tik ir laukia progos kerštui.
Svarbiausia tai, ką sakau, visiškai prieštarauja pačio „Facebook“ socialinio tinklo kūrėjo Marko Zuckerberg’o paskelbtoms vertybėms ir principams.
Čia kaip ir virtuvinis peilis, gali naudoti maisto ruošimui, gali naudoti kaip nusikaltimo įrankį. Kiekvieno asmeninis ir laisvas pasirinkimas.
Tačiau man kaip liberalui tai nepatinka. Tikras liberalas turi tik vieną ginklą – įtikinėjimo galią. Tikri liberalai visada priešiški radikalizmui. Liberalai sutinka, kad politinis sprendimas – tai moralinis pasirinkimas, bet šis pasirinkimas turi būti pasiekiamas laisvai keičiantis idėjomis ir diskutuojant. Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę ir nebūti užsipultas ar žeminamas. Pavyzdžių, kad dabar mūsų visuomenėje yra priešingai – daugiau nei apstu.
Priminsiu, kas liberalizmui yra svarbiausia. Asmuo! Liberalizmas tiki kiekvienu asmeniu kaip nepakartojamu ir vieninteliu šioje visatoje. Ir kiekvienas asmuo nusipelno pagarbos ir pripažinimo. Paradoksalu, tačiau šiandien reikia kovoti už tai, kad asmuo nebūtų žeminamas. Daug kas šiuose žodžiuose atpažins krikščioniškas vertybes. Taip, liberalizmas nėra prieš krikščionybę. Priešingai, daugelis liberalių filosofų sako, kad Kristus taip pat buvo liberalas, sakydamas, kad kiekvienas žmogus Dievo akyse yra vertingas. Krikščionybė yra labai stipri atrama mūsų liberalizmui. Galvojant apie Europos ateitį, jos negalima įsivaizduoti be krikščionybės, kurią dažnai eurobiurokratai nori paslėpti, prisidengdami ta pačia neoliberalizmo retorika. Tačiau tai nėra mūsų kelias.
Norėčiau, kad Lietuvos žmonės žinotų, kad yra liberalai, kurie sako, kad laisvas žmogus privalo paklusti ne asmenims, o tik įstatymams.
Grįžkime prie centrinio liberalizmo herojaus – asmens. Asmuo gali atsiskleisti, veikti tik santykyje su kitais asmenimis. Mūsų liberalizmas priima tikėjimą asmeniu ir mano, kad jis geriausiai atsiskleidžia tik kitų asmenų tinkluose – bendraudamas ir bendradarbiaudamas. Šiandienos Lietuvoje didėja susiskaldymas. Mes sugebame susibarti net dėl Lukiškių aikštės įprasminimo, jau nekalbant apie kitus klausimus. Kodėl mes taip vienas kitu nepasitikime? Ar ne todėl, kad, kaip jau minėjau, yra įsigalėjusi patyčių kultūra ir kito asmens žeminimo kultas? Čia yra esminė Lietuvos problema. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl iš Lietuvos išvažiuoja žmonės. Mes privalome bendradarbiauti vienas su kitu, taip išmokdami naujų dalykų, tačiau svarbiausia, kad bendradarbiaudami mes galime padaryti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Nes tik kuriant, o ne griaunant, galime tapti didžiais ir sukurti sėkmingą Lietuvą. Išlaisvinti kiekviename iš mūsų kuriantį asmenį – štai liberalizmo užduotis šiandien ir mes pasiruošę dirbti šį darbą. Mes tikime, kad Lietuvos ateitis – kūryba, o ne aimanos ir kitų niekinimai.
Norėčiau, kad Lietuvos žmonės žinotų, kad yra liberalai, kurie sako, kad laisvas žmogus privalo paklusti ne asmenims, o tik įstatymams. Yra liberalai, kurie įsitikinę, kad liberalios pažiūros artimos pirmiausiai viduriniajai klasei, o ne elitui. Yra liberalai, kurie žino, kad Adamas Smitas ne tik padėjo pamatus laisvos rinkos pagrindams, bet kartu parašė genialų traktatą apie etiką ( ,,Moralės jausmų teorija’’). Yra liberalai, kurie sutinka, kad galima susitarti dėl bendrojo gėrio. Yra liberalai, kurie nesupriešina visuomenės ir asmens, ir kurie tautiškumą yra įtraukę į savo programą.
Tuo mes ir skiriamės nuo Liberalų sąjūdžio.
Ir verta prisiminti Vincą Kudirką, lietuviško liberalizmo pradininką, kuris kūrė ir stiprino modernią Lietuvą. Kažkada jis ištarė labai svarbius žodžius: „Ne gėda būti lietuviu“. Šiandien turime drąsiai ištarti: „Ne gėda būti liberalu“.
Todėl drąsiai susigrąžiname savo organizacijos istorinį pavadinimą – Lietuvos Liberalų sąjunga, kurios pradžia – 1990 m. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai.
Artūras Zuokas yra partijos Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) pirmininkas.
