Premjeras mėgsta stiprius pareiškimus, kartais ne iš blogos valios. Ne kartą yra ir viešai atsiprašęs. Ir šį kartą visi, kurie prisiima atsakomybę už šalia įdarbintą žmogų, t.y. verslininkai, lauktų Premjero viešo atsiprašymo. Kai per krizę Premjeras Andrius Kubilius nejautriai pakalbėjo, susirinkusi prie Seimo liaudis langus išdaužė.
Yra didžiulis skirtumas tarp žmonių patirčių – tų, kuriems viskas dėl ateities garantuota, ir tų, kuriems viską reikia užsidirbti, kuriems niekas garantijų, kad rytoj tavo prekės, produkcija ar žinios turės pirkėją, neteikia, ir kuriems už savas bei svetimas klaidas reikia mokėti iš savo kišenės. Lietuvoje iš viso dirba apie 1,2 milijono darbuotojų. Viešajame sektoriuje dirba apie 375 tūkstančiai darbuotojų, iš jų apie 70 000 valstybės tarnyboje, taip pat ir politikai. Šiems darbuotojams viskas garantuota: darbo vieta ir atlyginimai. 825 000 dirbančiųjų turi suktis kaip išmano, tarp jų 225 000 savarankiškai dirbantys, kurių dauguma per karantiną neturi jokių pajamų jau daugiau nei mėnesį.
2009 m. rašiau straipsnį apie dvi Lietuvas – valdišką ir privačią. Deja, praėjus 10–čiai metų tenka prisiminti prieš dešimtmetį išdėstytas mintis.
Visi pamename laikus, kai Lietuvą buvo bandoma padalinti į dvi dalis – runkelius ir elitą. Tai jau praeitis, o abi šios sąvokos prarado turinį. Tačiau šiuo ekonominio sunkmečio laikotarpiu matome, kaip vėl formuojasi dvi Lietuvos – „valdiška“ ir „privati“. „Valdiška“ – tai ta, kuri dirba valstybės tarnyboje ir yra garantuota, kad darbo užmokestį kas mėnesį ras savo banko kreditinėje kortelėje. „Privati“ – tai ta, kuri dirba privačiame sektoriuje ir sukuria daugiau nei 70 proc. darbo vietų bei virš 80 proc. visos valstybės BVP, bet kuriai niekas negarantuota. Manau šie iškalbingi skaičiai turėtų kabėti ant sienos kiekviename valstybės tarnautojo ar politiko kabinete.
„Privati Lietuva“ – tai ta, kuri iš esmės yra „valdiškos Lietuvos“ darbdavys, nes politikai bei valstybės tarnautojai, anot Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio, „tarnauja Lietuvos žmonėms“. Tačiau realiame gyvenime viskas atvirkščiai. „Privati Lietuva“ pirmoji patiria ekonominius sunkumus, praranda darbą ar be diskusijų susimažina atlyginimus, nes puikiai žino, kad atlyginimą ir pajamas reikia užsidirbti.
Ekonomistai sako, kad bankrutuoti gali tik „privati Lietuva“. Vienoje mažoje Lietuvėlėje negali tilpti dvi Lietuvos. Ir tai turime suprasti.
„Privati Lietuva“ jau priprato, kad neturi teisės klysti, kad bus baudžiama už pavėluotus sumokėti mokesčius. Kartu turi prisitaikyti prie „valdiškos“ Lietuvos kuriamų taisyklių, nes žino, kad reikia sugebėti uždirbti sau ir kartu „valdišką Lietuvą“ išlaikyti. „Privati Lietuva“ jau nebepyksta, kad „valdiška Lietuva“ į „privačią“ žiūri iš aukšto, nepyksta net už tai, kad anoji išsimoka sau kalėdines premijas ar pasididina atlyginimus tuo metu, kai „privati“ priversta atleidinėti savo darbuotojus ar, dar blogiau, skelbti bankrotą.
Ekonomistai sako, kad bankrutuoti gali tik „privati Lietuva“. Vienoje mažoje Lietuvėlėje negali tilpti dvi Lietuvos. Ir tai turime suprasti. Tokia valstybė, kurios dauguma piliečių svajoja apie valstybinę tarnybą, niekada nebus turtinga. Šiuo metu valstybės tarnyboje dirba apie 70 tūkstančių tarnautojų (dirba gerai) ir biurokratų (dirba blogai). Tikiuosi, nieko neįžeisiu pasakydamas, kad žodis „dirba“ nebūtinai sutampa su turiniu. Dabar kaip niekad svarbu valstybės tarnautojams ir ypač politikams išreikšti pagarbą bei paramą „privačiai Lietuvai“. Tik taip atkursime COVID-19 ir karantino nualintą Lietuvos ekonomiką.
