LNOBT vadovas G.Kėvišas viešai stebisi, kodėl jis turėtų trauktis iš pareigų ir kokius įstatymus jis esą pažeidė. Net viešai „padėjo į pavėsį“ naująją kultūros ministrę, ją apkaltinęs kultūros griovimu.
Deja, būsiu tarp tų, kurie aiškiai pasakys – G.Kėvišas turi atsistatydinti. Ir paaiškinsiu kodėl.
G.Kėvišą vertinu kaip profesionalų ir gerą meno vadybininką, savo pasiekimais žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos kultūros pasaulyje. Neabejotinai, jo gebėjimų ir pastangų dėka užaugo klasikinės muzikos „Vilniaus festivalis“ ir į naujas aukštumas pakilo LNOBT. Mūsų Liberalų sąjunga 2000 m. teikė G.Kėvišo kandidatūrą į kultūros ministrus, taip pat palaikė jo kandidatūrą jam siekiant vadovauti LNOBT 2002 m.
Jei tai būtų privati įmonė, akcininkai tokį vadovą atleistų iš karto. Nežinau, kaip sveikos logikos žmogus, dažnai pabrėžiantis privačios vadybos privalumus, nesupranta, kad taip negalima.
Kaip sostinės vadovas visada pasigirdavau užsienio miestų kolegoms, kad Vilniuje dažni svečiai a.a. Mstislavas Rostropovičius (Vilniaus miesto garbės pilietis), Riccardo Muti, Valerijus Gergijevas, Zubin Mehta ir Izraelio filharmonijos orkestras, o kur dar Londono, Berlyno ir Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrai ir daugelis kitų. Tai rodo miesto gyvybingumą, išprusimą ir patrauklumą. Rodo miesto pasaulinį mastelį. Pagaliau, Vilniaus miestas visada prisidėdavo prie LNOBT vadovo projektų, pagal galimybes skirdamas lėšų šių projektų paramai.
Tačiau viešumoje pasirodė informacija, kurią patvirtino ir pats LNOBT vadovas G.Kėvišas, kad visi ar dauguma šių garbių meno kolektyvų, dirigentų ir pastatymų vyko naudojantis sūnaus ar netiesiogiai paties G.Kėvišo įsteigtos „Riverside music LTD“ agentūros užsienyje tarpininkavimo paslaugomis. Net ir pats G. Kėvišas, LNOBT direktorius, yra savo sūnaus įmonės konsultantas, gaunantis už tai atlygį.
Štai čia ir turi būti padėtas taškas. Jei tai būtų privati įmonė, akcininkai tokį vadovą atleistų iš karto. Nežinau, kaip sveikos logikos žmogus, dažnai pabrėžiantis privačios vadybos privalumus, nesupranta, kad taip negalima. Tai ne tik teisiniai dalykai. Tai, pirmiausia, garbės ir sąžinės reikalas. Procedūros suvaidinimas, kad sutartį su sūnaus įmone pasirašė ne pats tėvas-direktorius, o LNOBT pavaduotojas, nieko nekeičia. Tai savo išvadose aiškiai pasakė ir Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT).
Tokia „valdiškos“ garbės ir padorumo suvokimo situacija tampa labai akivaizdi, ją lyginant per privataus verslo prizmę. Tai, ką darė G.Kėvišas valstybinėje įstaigoje, būtų tas pats, jei, pvz., „X alaus gamybos“ direktorius, kurį akcininkai paskyrė vadovauti įmonei, įkurtų asmeniškai ar per sūnų įmonę – tarpininką alaus produkcijos realizavimui.
Visi, kurie nori „X“ alaus, perka ne iš gamintojo, o per tarpininką, ir suprantama, moka už tai komisinius. Kaip tokį „X“ vadovo elgesį vertintų akcininkai? Atsakymas vienareikšmis – atleistų iš pareigų, nepaisant, koks jis geras vadovas bebūtų. Ir dar papildomai prisiteistų nuostolių atlyginimą už tokios tarpininkavimo veiklos padarytą žalą įmonei. Ir jokių diskusijų, nes niekam nereikia gabaus vadovo, kuris apgaudinėja savo akcininkus ir savo darbdavį. Neabejoju, kad pats G.Kėvišas nedvejodamas atleistų iš darbo savo pavaduotoją, jei sužinotų, kad jis perka, pavyzdžiui, operos dekoracijas iš savo sūnaus įsteigtos įmonės, kurioje dar ir pats dirba. Ir tai būtų teisinga.
Tas pats galioja ir LNOBT, kurio akcininkais netiesiogiai yra mokesčių mokėtojai ir kurių interesams atstovauja Kultūros ministerija. Tiesiog negalime būdami civilizuota, ar siekdami tokia tapti, Europos valstybe, bandyti įteisinti normą, kad mokesčių mokėtojų pinigais galima pirkti paslaugas pačiam iš savęs ar per sūnų, dirbti toje įmonėje konsultantu. Ir vaizduoti, kad visa tai yra teisėta ir normalu.
Tai nėra normalu, todėl LNOBT direktorius turi trauktis iš užimamų pareigų ir atsiprašyti visų tų, kuriuos nuvylė. Atsiprašyti rėmėjų, daug metų rėmusių LNOBT. Rėmėjų – rėmusių teatrą, o ne skyrusių kažkam „agentūrinius komisinius“. Jei būčiau sužinojęs, kad tokia pati schema veikė man vadovaujant miestui, būčiau iš karto nutraukęs paramą, nes tai būtų neteisingas mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas.
Reikėtų priminti, kad G.Kėvišo, kaip europinio lygio meno vadybininko, vertė buvo sukurta suderinus du dalykus – vadovo kompetenciją ir užsakovo statusą. Nėra sudėtinga tapti geru vadybininku, kai kartu gali už mokesčių mokėtojų pinigus pirkti paslaugas. Būtent Lietuvos valstybė suteikė G.Kėvišui galimybę tapti dideliu užsakovu ir 12 metų vadovauti Nacionalinei filharmonijai ir beveik 15 metų LNOBT. Vyriausybė ir Vilniaus miestas dosniai rėmė ir G.Kėvišo inicijuotą kasmetinį „Vilniaus festivalį“. Būtent šios institucijos, kaip dabar suprantame, kaip pastovus užsakovas ir padėjo pagrindus G.Kėvišo agentūrinei kultūros veiklai.
Gal tai ir nėra blogai, dauguma kitų nebūtų sugebėję panaudoti šių pozicijų tokiai veiklai, dauguma vadovų gal nebūtų sau net tokių tikslų kėlę. Būtent čia G.Kėvišo platus mąstymas, kalbų žinojimas ir vadybininko patirtis gerai atsiskleidė.
Tačiau, negi Lietuva nenusipelnė, kad operos ir klasikinės muzikos žvaigždės atvažiuotų į Vilnių ne per LNOTB direktoriaus G.Kėvišo ir jo/ar sūnaus agentūrą „Riverside music LTD“, o tiesiogiai sudarydama sutartis su LNOBT? Tai taip paprasta ir agentūra galėjo tuo pasirūpinti. Juk abejose stalo pusėse sėdėjo tie patys žmonės. Tai būtų garbinga ir teisėta, pagaliau protinga. Garbingas kultūros vadybininkas tik taip ir pasielgtų. Agentūros veiklą ir komisinius galima palikti kitoms rinkoms, už Lietuvos ribų. Ir nebūtų viso šio skandalo.
Todėl G.Kėvišas, nepaisant savo gebėjimų ir profesionalumo, turi pasitraukti. O bandymai teisintis, kad nėra teisinio pagrindo, situaciją daro tik apgailėtina ir kenkia visos kultūros bendruomenei.
Lietuva eina į priekį ir, tikiu, kad tikrai niekada nebus sugrįžta į tuos laikus, kai veikė tokios schemos – tėvas valstybinės įstaigos vadovas, o sūnaus įmonė – pagrindinis paslaugų tiekėjas ir tarpininkas.
Artūras Zuokas yra Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas
