Ir tai dar vienas didelis akmuo į mūsų švietimo sistemos daržą. Gaila, bet, kaip dažniausiai būna Lietuvoje, skambios kalbos nevirsta aiškia veiksmų strategija. Lietuvos valdžia neturi jokios strategijos, kaip veikti globaliame pasaulyje ir ypač iškilus tokiems iššūkiams.
Lietuvoje liko mažiau nei 2,9 milijono gyventojų. Pagal emigracijos mąstą pirmaujame Europos Sąjungoje, pasaulyje esame treti. Prieš kelis metus Londono meras manęs klausė, ar teisingai jį patarėjai informuoja, kad lietuviams Londonas yra antras miestas po Vilniaus?
Mat jis visose konferencijose pabrėžia, kiek kitų šalių piliečių gyvena Londone ir pastato Didžiosios Britanijos sostinę į tų šalių miestų tarpą. Kasmet Vilniuje iš daugiau nei 5500 registruotų santuokų trečdalis yra su užsienio valstybės piliečiais, tame trečdalyje – 90 proc. lietuvaitės moterys, kurios dažniausiai išvažiuoja gyventi į vyro šalį. Taigi, Lietuvos visuomenė keičiasi ir tai liudija statistika, tačiau, ką darome, kad būtų kitaip?
Pirmiausia, ko Lietuva turėtų siekti, norėdama susigražinti savo tautiečius iš emigracijos, tai – nebūti pigios darbo jėgos šalimi.
Pirmiausia, ko Lietuva turėtų siekti, norėdama susigražinti savo tautiečius iš emigracijos, tai – nebūti pigios darbo jėgos šalimi. Kai mokėsime deramus atlygimus, tai ir Londonas nebus antrasis Lietuvos miestas.
Todėl turime būti kategoriškai nusiteikę prieš kai kurių darbdavių raginimus skatinti pigios darbo jėgos imigraciją. Esame nedidelė šalis, dar neturinti realių problemų su nevaldoma imigracija, todėl pats laikas turėti aiškią viziją ir strategiją.
Vilniuje jau daug metų veikia Europos humanitarinis universitetas, kuriame mokosi apie 1600 studentų iš Baltarusijos. Iki šiol Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijos nesugeba sutvarkyti biurokratinių procedūrų, kad šie studentai, kurie baigia 4 metų studijas Lietuvoje, iš karto gautų, suprantama, kurie nori, darbo vizas dirbti Lietuvoje.
Mes juos išsiunčiame iš Lietuvos, nors dauguma jų tikrai norėtų likti ir prisidėti prie Lietuvos ekonomikos kūrimo. Kur strateginis matymas?
Kitas pavyzdys – Ukraina, kurioje daugiau nei 1,5 milijono ukrainiečių buvo priversti palikti karo zoną ir šiuo metu gyvena ,,persikėlėlių” stovyklose. Lankiausi keliose stovyklose, esančiose prie Dnipropetrovsko. Jose yra puikių žmonių bei specialistų, kurie mielai atvyktų į Lietuvą ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Vėl, kur aktyvi Lietuvos vyriausybės pozicija ir tam skirtos programos, kur merų spaudimas Vyriausybei, kurių savivaldybėse greit liks tik meras, tarybos nariai ir kelios sekretorės.
Daugiau nei tūkstantis tokių asmenų, kurie atvyks į Lietuvą nėra jokia problema. Šiuo metu Lietuvoje su leidimais gyvena ir dirba apie 16 000 ne ES piliečių.
Kur darbdavių delegacijos į ,,perbėgėlių” stovyklas, siekiant pasikviesti kvalifikuotų specialistų, aišku, jei vėl vyriausybės biurokratizmas nesugadins gerų norų.
Pasimokykime iš Lenkijos, nes šios valstybės politika proaktyvi, o ne bėganti įvykiams iš paskos.
Gal tada Europoje ir Lietuvos valdžios pozicija ginčuose dėl pabėgėlių kvotų skambėtų kitaip, nes mes jau turėtume galimybę parodyti savo indėlį padedant žmonėms, kurie kenčia nuo karo ir neramumų.
Suprantama, Lietuva ir mes kaip piliečiai turime padėti asmenims, kurie kenčia nuo karo ir persekiojimų, todėl daugiau nei tūkstantis tokių asmenų, kurie atvyks į Lietuvą nėra jokia problema. Šiuo metu Lietuvoje su leidimais gyvena ir dirba apie 16 000 ne ES piliečių.
Papildomas tūkstantis, tai tik po vieną šeimą 60-yje Lietuvos savivaldybių. Taip mes parodome, kad mums svarbios žmogiškosios vertybės ir mes pasirengę padėti ne tik konkrečioms pabėgėlių šeimoms, bet ir Europos valstybėms, tokioms kaip Vokietija, Italija, Graikija ar Kroatija, kurios neša didžiausią naštą. Atitinkamai pagalbos, reikalui esant, galime tikėtis ir mes.
Tačiau yra ir keletas bet:
Pirma – priimame tik karo pabėgėlius, o ne ekonominius emigrantus;
Antra – pritariu politologo Kęstučio Girniaus nuomonei, kad negalime sutikti su privalomomis pabėgėlių paskirstymo kvotoms, kurias mums bando primesti didesnės ES valstybės, nes tai jau grėsmė mūsų šalies valstybingumui. Negali trečios šalys spręsti, kas ir kiek turi gyventi Lietuvoje.
Trečia – galime padėti tiek, kiek galime, nes viena – sutikti šiltai pabėgėlius geležinkelio stotyje, visai kai kas kita, kai reikia kiekvieną dieną spręsti konkrečias problemas – kalba, darbas, aprūpinimas būstu, sveikatos priežiūra ir t.t. Ir visas šis sudėtingas darbas užguls ant vietos savivaldos pečių. Turime širdis, bet turime turėti ir galvas, negalime kelti sau bei visuomenei neįmanomus uždavinius.
Ketvirta – turime aiškiai pasakyti – pabėgėliai yra mūsų šalies svečiai ir jiems suteikiama pagalba yra laikina. Tik nuo jų pastangų priklausys, ar mūsų šalis taps jiems antraisiais namais. Tam būtina išmokti kalbą, gerbti mūsų papročius ir tradicijas, siekti integracijos, o ne getizacijos.
Penkta – Lietuva turi viešai tartis, derinti savo veiksmus ir pozicijas su kitomis regiono šalimis, siekiant ne vienasmenių pasirodymų, kurie spaudoje gal ir efektingi, bet neefektyvūs.
Turime priminti Vokietijai ir kitoms didžiosioms ES valstybėms, kad jų neatsakingi pareiškimai daugeliui Šiaurės Afrikos šalių gyventojų suteikė viltį apie geresnį gyvenimą Europoje.
Turime priminti, kad labai greitai priimami sprendimai nusiųsti į konflikto zoną karo lėktuvus, bet po to užtrunka laiko priimti sprendimus statyti mokyklas ir padėti gyventojams kurti savo valstybės ateitį savo tėvynėje, o ne emigracijoje.
Artūras Zuokas yra Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) pirmininkas
