Turėtume kalbėti apie ateitį, kad ja patikėtų šalies piliečiai ir ypač tie, kurie savo gyvenimą kuria už savo gimtosios šalies ribų. Kiekviena valstybė minėdama savo Nepriklausomybės šimtmetį jį įprasmina darbais, objektais ar monumentais, kurie tampa valstybės šimtmečio simboliais šimtmečiams ar net tūkstantmečiams...
Tačiau, ką turime? Susipriešinimą, ginčus ir konkurenciją dėl dėmesio. Kaip buvo galima supriešinti valstybės simbolį Vytį su partizanais bei pokario kovomis už laisvą Lietuvą?
Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus politologo gerb. Liudo Mažylio „Susipriešinimas dėl dviejų Lukiškių aikštės memorialo projektų buvo betikslis ir be reikalo mus skaldantis…“. Pritariu jam.
Ir tikrai yra galimi sprendimai, kurie padėtų surasti santarvę ir sutarimą. Tik vienas prašymas, reikia geranoriškumo ir sąžiningos diskusijos iš visų pusių, o ne spekuliacijos simboliais ir biurokratinėmis normomis.
Pirmą kartą Vilniaus miesto savivaldybė pirko statybos darbus be projekto. Dabartiniai projekto autoriai parinkti statybos rangovo ir be konkurso.
Lukiškių aikštės sutvarkymo darbai, kuriuos Vilniaus miesto savivaldybė nupirko supaprastinto konkurso būdu 2016 metų liepos mėnesį, dar nėra baigti. Anot dokumentų, darbų pabaiga numatoma tik 2018 metų gegužės mėnesį. Biurokratiškai kalbant, šiandien miestiečiai vaikšto po statybų aikštelę, o ne po sutvarkytą Lukiškių aikštę. Kartu tai yra galimybė tikslinti ar keisti „aikštės sutvarkymo“ darbus ir apimtis. Ir tartis labai lengva, nes reikia kalbėti su statybininkais, kurie atsakingi už projektavimo darbus. Pirmą kartą Vilniaus miesto savivaldybė pirko statybos darbus be projekto. Dabartiniai projekto autoriai parinkti statybos rangovo ir be konkurso.
Kultūros ministerija ne pirmą kartą išrenka paminklą Lukiškių aikštėje. 2013 m. liepos 15 d. Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje konkurso nugalėtoju išrinktas projektas „Tautos dvasia“, vaizduojantis skrendantį paukštį.
Anot Kultūros ministerijos, iš narvo išlekiantis paukštis įprasmina istorinių, nacionalinių, politinių ir bendražmogiškų ieškojimų kelią.
Deja, teko ši projektą numarinti pasitelkus „teisingą“ biurokratiją. Kultūros ministerija neturėjo teisės organizuoti šio konkurso, nes Lukiškių aikštė yra Vilniaus miesto savivaldybės turtas ir Kultūros ministerijos sprendimai jos neįpareigoja. Vėliau išaiškėjo, kad šis projektas jau buvo pristatytas kituose konkursuose ir tarp laimėtojų, deja, nebuvo.
Todėl 2015 m. pastatėme aukščiausią Lietuvoje, 25 m aukščio, vėliavos stiebą ir Kovo 11 dieną iškėlėme didžiausią istorinę Vyčio vėliavą, kaip valstybės simbolį už paminklą kovotojams už Laisvę bei Nepriklausomybę.
Tuomet nedrįsome, tačiau šiandien drąsiai galiu sakyti, kad dabartinį stiebą galima pakeisti į didesnį – 100 metrų su ąžuolo apdaila ir specialiu apšvietimu stiebo viršuje. Stiebą reikėtų perkelti iš aikštės centro į vietą, kur šiuo metu yra įrengtas naujas apskritimas. Ypatingo dydžio Vyčio vėliava būtų matoma ir dieną, ir naktį. Ir visa tai galima padaryti iki 2018 m. vasario 16 d.
Vilniuje yra ir būtų Vytis. Nes Vytis yra vėliava, Vytis yra herbas, Vytis yra LDK kunigaikščių spaudas. Vytis tai DNR kodas lietuvio kraujyje... Garbė stovėti po Vyčio vėliava. Kritusius kovoje už Lietuvos laisvę apgaubia Vyčio vėliava…Ir tai yra garbė.
Kauno miestas padeda išspręsti susidariusią konfliktinę situaciją. Kalbėjau su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu ir jo ketinimai rimti. Svarbiausia jo žinia – šiuo siūlymu jis nesiekia supriešinti Kauno su Vilniumi, o atvirkščiai, padeda rasti sutarimą ir apsiima skulptūrą „Laisvės karys 1“ pastatyti Kaune. Priminsiu, kad būtent toks Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko ir architektų Algio Vyšniūno, Laimono Bogušo autorių skulptūros pavadinimas – „Laisvės karys 1“.
Priminsiu ir tai, kad šis paminklas nuo pat pradžių buvo planuotas statyti Kaune. Ir Kauno meras tai gerai žino. Tik vėliau architektai, gavę visuomeninio „Vyčio“ paramos fondo kvietimą, nusprendė su šia skulptūra sudalyvauti Lukiškių aikštės konkurse Vilniuje.
Nors sprendimas nėra originalus, matytas ir Vašingtone ir Maskvoje, tačiau jis pagyvins aikštę bei pagerbs partizaninio pasipriešinimo kovotojus, o kartu ir papildys šalia aikštės jau esančius paminklus žuvusiems ar nukentėjusiems už Lietuvos laisvę.
Ką daryti su visuomenės ir ekspertų sprendimu, kuriuo paskelbta, kad Lukiškių aikštėje turėtų būti įgyvendintas Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais?
Tiesiog paimti ir šį sprendimą įgyvendinti. Nors sprendimas nėra originalus, matytas ir Vašingtone ir Maskvoje, tačiau jis pagyvins aikštę bei pagerbs partizaninio pasipriešinimo kovotojus, o kartu ir papildys šalia aikštės jau esančius paminklus žuvusiems ar nukentėjusiems už Lietuvos laisvę. Priminsiu, Lukiškių a. prieigose jau stovi obeliskas, tremtiniams ir politkaliniams atminti; paminklu tapo buvusio KGB pastato sienos – pakabinta atminimo lenta ir įrėžtos KGB aukų pavardės stipriai veikia kiekvieną ir primena, ką reikėjo šiems žmonėms pergyventi; svarbus akcentas savaiminis, žmonių suneštas akmenų kalnelis su kryžiumi, skirtas sovietinės okupacijos aukoms atminti, prie kurio, turiu pažymėti, niekada nevysta gyvos gėlės.
Priešingoje aikštės pusėje yra akmuo, žymintis 1863 m. sukilimą ir medinis kryžius žuvusiems per sukilimą pagerbti. Kryžius, kurį laiko paveiktą atkuria jau ne viena karta... Čia tikri žmonių paminklai.
Svarbiausia, kad visi šie paminklai bus apgaubti ir apjungti milžiniško dydžio švytinčia Vyčio vėliava...
Ir tai lengva įgyvendinti, nes Lukiškių aikštės darbų rangovui nėra sudėtinga, kaip ir pirmuosius architektus pasirinko be konkurso, pasikviesti ir Andriaus Labašausko kolektyvą. Čia reikia tik aktyvių Vilniaus mero veiksmų.
Kartu siūlyčiau atsisakyti vartoti sąvoką „partizanų bunkeris“, nes biurokratai profesionalai tuoj jį pripažins statiniu, o tada reikėtų ne tik „vertingąsias savybes“ tikslinti, bet keisti Bendrąjį planą ir rengti detalųjį, kas reikštų, kad Lukiškių aikštė bus baigta remontuoti tik minint Lietuvos 110 metines…
Ir šiaip, partizanų bunkerius reikia lankyti ten, kur jie yra – Lietuvos miškuose. Ne vienas jų yra atkurtas bei atviras lankytojams. Tik ten, miške, o ne šalia Gedimino prospekto, gali suvokti visą pokario kovų partizaninių kovų tragizmą.
Gal taip galime visi susitaikyti ir gražiai pabaigti šiuos metus ir garbingai pasitikti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį? Kaune būtų pastatytas Laisvės karys –Vytis, Vilniuje Vyčio istorinė vėliava, o Lukiškių aikštė liktų atvira vieta gyvenimui, kartu menanti ir pagerbianti visus kovojusius, žuvusius, kentėjusius už mūsų visų Laisvę.
Gal Prezidentas Valdas Adamkus ar Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis galėtų imtis iniciatyvos, nes kol kas tik šių politikų naudojamas politinis žodynas suteikia viltį sutarimui.
Artūras Zuokas yra Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės meras.
