Derybos dėl mažesnės „Gazprom“ dujų kainos, vykstančios prezidentės viešų komentarų ir konservatorių isterijų fone, sukūrė didžiulę problemą, kurią pastaruoju metu prezidentė, užuot mėginusi sureguliuoti dvišalius santykius, kasdien vis gilina. Vis dėlto reikėtų pasimokyti iš mūsų kaimynų, kad itin svarbūs valstybiniai klausimai turėtų būti sprendžiami ne spaudos konferencijos salėje, o prie derybų stalo.
Pavyzdžiui, Estija, skirtingai nuo Lietuvos, kasmet mažina dujų importą iš Rusijos. Šiuo metu jos dujų importas jau 5 kartus mažesnis nei rusiškų dujų importas į Lietuvą. Prieš 5–6 metus importo kiekis skyrėsi tik 3–3,5 karto.
Estija, kaip ir Lietuva, lygiai taip pat vykdo III energetikos paketo dujų sektoriuje direktyvą, atskirdama dujų tiekimo verslą nuo dujų infrastruktūros valdymo verslo, ir planuoja diversifikuoti dujų tiekimą, išvengdama dujų importo monopolio.
Ką estai iš to laimi? Jie mažiau moka už šildymą ir jų pramonės produkcija yra konkurencingesnė!
O ką mes šiandien turime Lietuvoje?
Matyt, nenorima, jog derybos baigtųsi sėkmingai, net jei tai būtų naudinga Lietuvai. Kodėl? Turbūt priežasties reikėtų ieškoti artėjančiuose Prezidento rinkimuose. Konservatoriai ir jų remiama pretendentė antrai kadencijai prieš premjerą atrodytų tikrai nekaip, jei premjeras A.Butkevičius jau pirmoje savo premjeravimo laikotarpio pusėje padarytų tai, ko nuo 2008 metų konservatoriai net nebandė daryti. Taigi, yra rimta priežastis susierzinti.
„Gazprom“ kainos mažėjimas kirstų per konservatorių ir prezidentės taip mylimo kūdikio – suskystintų dujų terminalo ekonomiką.
Antra vertus, „Gazprom“ kainos mažėjimas kirstų per konservatorių ir prezidentės taip mylimo kūdikio – suskystintų dujų terminalo ekonomiką. Savaime aišku, protingi žmonės supras, kad visai nesvarbu, jog AB „Klaipėdos nafta“ patirs nuostolių, jei bendra nauda Lietuvos ekonomikai dėl sumažėjusios dujų kainos būtų didesnė už terminalo nuostolius. Bet suskystintų dujų terminalo atžvilgiu racionalaus prezidentės požiūrio galima buvo tikėtis nebent iki tam tikro laiko – prieš metus ji viešai deklaravo nuomonę, kad biokuro vartojimo plėtra neturėtų būti skatinama, nes reikėtų palikti vietos alternatyvai – importinėms dujoms iš terminalo. Matyt, vien dėl to, kad būtų užtikrintas vienos valstybinės kompanijos pelningumas, nepaisant Lietuvos bendro ekonominio intereso.
Taigi, visa tai reikštų, kad svarstyklės nusvertų naujosios Vyriausybės pasiektą ekonominę naudą prieš didžiulius suskystintų dujų terminalo, už kurio „stovi“ prezidentė, nuostolius. Prieš Prezidento rinkimus toks vaizdas tikrai nereikalingas.
Akivaizdu – prezidentės sėkmė rinkimuose grindžiama kitų nesėkmėmis. Jai yra svarbu, kad kitoms valdžios institucijoms nepasisektų įgyvendinti nė vieno strateginės reikšmės projekto, ypač mažinančio šilumos kainas ir didinančio energetinę nepriklausomybę. Nes tik šalia tariamai neveikliųjų spindi prezidentės populiarumo žvaigždė. O tame žvaigždės spindesy viršų ima konfliktai ir nesutarimai su kaimyninėmis valstybėmis.
Deja, kai nesugebama susitvarkyti šalies viduje, konfrontacija su Rusija neretai naudinga – neaptariant ir neieškant priežasčių dėl nesėkmių valstybėje kur kas patogiau konsoliduoti visuomenę ir jos dėmesį nukreipti į išorinį priešą. Šiam politikoje gerai žinomam metodui jau tikrai daugiau nei šimtas metų. Tačiau svarbiausia ir galbūt nedovanotina – nepaisant to, kad žalos kaina valstybei yra didelė, šis metodas sėkmingai veikia.
Apmaudu, kad įsižeidusio ir kaprizingo asmens pozicija politikoje šiandien sukėlė virtinę realių problemų realiems Lietuvos gyventojams: tūkstančiai Rusijos pasienyje įstrigusių vilkikų, patirti verslininkų finansiniai nuostoliai, prognozuojami darbuotojų atleidimai, niekaip nemažėjančios šildymo išlaidos... Dėl Lietuvos vykdomos užsienio politikos, kuri paremta asmeniškumais ir negebėjimu prisiimti atsakomybės už savo viešus pareiškimus, gėda ir prieš kitas šalis.
Klausimas – ar prezidentė sieks ištaisyti padėtį, ar toliau gilins konfliktą, akivaizdžiai įrodydama, jog konfrontacija jai yra naudinga, nes kitaip pagrįsti vykdomos užsienio politikos neįmanoma.
Kitu atveju, kol prezidentė ruošiasi rinkimams, tik laikas ir verslininkų atliktas diplomatinis darbas už uždarų durų yra ir bus tie lemiami veiksniai, sumažinantys įtampą, bet gana brangiai kainuojantys.
Artūras Zuokas yra Vilniaus meras, sąjungos „Taip“ pirmininkas
