Vienu žodžiu, centro ir kairės politinių pažiūrų rinkėjai, konservatorių kandidatės neparėmę valdančiosios koalicijos partneriai ir rinkėjai vieningai nusprendė per Ingridos Šimonytės triuškinantį pralaimėjimą pasodinti Tėvynės sąjungą ant ,,nusiraminimo“ kėdutės. Net Vilniaus rinkėjai pagaliau vaduojasi iš Stokholmo sindromo.
Tačiau dabar svarbiausia – ką gero Lietuvai padarys ir, ar gali padaryti, naujai išrinktas šalies vadovas? Ar Lietuvos žmonės vis dar tiki, kad galima sukurti Gerovės valstybę?
Norėtųsi tikėti. Ypač todėl, kad dažniausiai net nepaisant politikų priešingų pastangų, gyvenimas pats kuria progresą. Tiksliau, savarankiškai dirbantieji, viešojo sektoriaus atstovai, verslininkai ir net pensininkai patys kuria savo gyvenimo gerovę. Kaip ten bebūtų, politinė lyderystė visada tą pažangą gali paspartinti.
Tad, ko tikimės iš seno – naujo šalies vadovo? Visų pirma, kad nesijaudins dėl savo reitingų (trečiai kadencijai jau negalės kandidatuoti!) ir imsis Lietuvai svarbių, bet politiniam populiarumui nenaudingų darbų ir iniciatyvų. Ir kad pagaliau išgirsime iš šalies vadovo aiškius atsakymus į tai, kas mūsų valstybei gyvybiškai svarbu.
Visų pirma – gynybos biudžetas. Prezidentinė rinkimų kampanija baigėsi, tad būtų pats laikas sužinoti iš Gitano Nausėdos, ne tik kokį procentą nuo BVP gynybai jis mato, nes tarp pasvarstymų „nuo 3 iki 4 procentų“ yra milžiniškas pinigų skirtumas. Dabar gi atrodo, kad svarbiausias tikslas – sumos dydis.
Deja, ne pinigai yra geriausias šarvas, o tikslingas ir skaidrus jų panaudojimas kuriant modernią Lietuvos kariuomenę NATO ir, labai norėtume, jungtinėse Europos ginkluotosiose pajėgose. Ir Prezidentas, kaip Ginkluotojų pajėgų vadas, turėtų būti šio proceso lyderis.
Antra, iš Prezidento, kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado, norėtųsi išgirsti apie Lietuvos valstybės įsipareigojimus mums gyvybiškai svarbiai Vokietijos brigadai. Kol kas girdime tik bendrus džiaugsmo šūksnius dėl to, kad atvyks 5 000 karių ir civilių. Ką Lietuva (be nutiestų kelių) jiems siūlo? Kodėl vis dar nėra konkrečių Lietuvos įsipareigojimų ir kiek visa tai kainuos?
Vokietijos skaičiavimais, vien brigados išlaikymas ir karių materialinis aprūpinimas ginkluote, apranga, įranga Vokietijai kainuos virš 5 mlrd. eurų. Tad Vokietijos politikai bei visuomenė aiškiai klausia, kiek prie to kasmet prisidės Lietuva. Ir tai būtina sąlyga, jei norime turėti tvarų ir ilgalaikį susitarimą, kuris nepriklauso nuo politinių vėjų. Nemokamos gynybos nebūna, tą Europai nemaloniai priminė buvęs JAV prezidentas Donald Trump.
Pačioje Vokietijoje armijai trūksta ir lėšų, ir karių, ir ginkluotės, kurie kelia ginčus net tarp politinių partnerių O. Scholz‘o ir B. Pistorius‘o. Ir aišku, turime viešai parodyti ir pakeisti besiformuojančią nuomonę, kad Vokietijos brigados buvimas Lietuvoje yra ne dėl Lietuvos saugumo, o dėl pačios Europos ir Vokietijos.
Trečias dalykas, kurį privalo inicijuoti Lietuva – neskraidymo zonos bent jau virš Vakarų Ukrainos paskelbimas, numušant Rusijos raketas ar dronus. Tokią iniciatyvą pasiūlėme dar 2024 m. kovo mėnesį, kur siūlėme kuo skubiausiai vieningai NATO priimti sprendimą ir įvesti neskraidymo zoną Vakarų Ukrainos teritorijoje, su vienu aiškiu HUMANITARINIU tikslu – garantuoti civiliams gyventojams teritoriją, kurioje nei karo lėktuvai, nei dronai, nei raketos nekelia grėsmės jų gyvybėms ir miestams.
Gitanas Nausėda, būdamas ES Vadovų tarybos nariu, gali imtis šios konkrečios iniciatyvos lyderystės. Ir nors esame geografiškai nedidelė Europos Sąjungos valstybė, kaip parodė Čekijos Prezidento Petro Pavelo pavyzdys, ne valstybės dydis, o politinė lyderystė padeda spręsti sudėtingas Ukrainos saugumo problemas. Be to, šiai idėjai atsiranda vis daugiau palaikytojų, tarp jų ir tarptautinė Ukrainos saugumo ir Euroatlantinės integracijos darbo grupė, vadovaujama buvusio NATO vadovo.
Ketvirta, Prezidentas turi tęsėti per rinkimus duotą pažadą dėl šios Vyriausybės perkrovimo. Tikiuosi, kad Prezidentas G.Nausėda atkurs Konstitucijos įtvirtiną įtaką formuojant užsienio politiką, kurioje neliktų vietos ministrų ,,savireklamai“ ir Lietuvos interesų bei saugumo pažeidimams. Partinę (konservatorių) užsienio politiką turi pakeisti nacionalinė. Ir čia strateginis šalies tikslas. O ministrai, viešai aiškinantys, „ką ir kaip kalbėti prezidentui“, tikiuosi, ir patys susipras, kad ir jų vieta ant ,,nusiraminimo kėdutės“.
Deja, viešai jau girdime, kad Prezidentui ryžto užteks „vyriausybės perkrovime“ apsiriboti tik žemės ūkio ar kultūros ministrais.
Naujai išrinktas Lietuvos Prezidentas turi unikalią galimybę tapti politiniu lyderiu, kuris grąžintų Lietuvai tokią politinę kultūrą, kokia pelnytai didžiavomės, kai Prezidentu buvo Valdas Adamkus. Palinkėsiu Gitanui Nausėdai sėkmės ir siekiant Gerovės valstybės, ir nusipelnant tokios Lietuvos žmonių meilės ir pagarbos, kurios nusipelnė Valdas Adamkus, per savo dvejas kadencijas niekada nebuvęs politinių svarstyklių Prezidentu.
