Nesigilinant į smulkmenas ir trumpai atsakant, visų problemų šaltinis − sovietinis mūsų lyderių išsilavinimas. Nesinori tikėti, kad jie jaučia nostalgiją Maskvai. Paprasčiausiai, kai kuriuos mūsų net labai aukštus pareigūnus, nesėkmingai bandančius diriguoti Lietuvos energetikai, formavo sovietinė aplinka, kurioje pasaulis buvo dalijamas į bloguosius ir geruosius. Sovietmečiu ekonomika buvo tvarkoma pagal penkmečių planus, buvo statomi BAMai (jei smalsu jaunimui, Baikalo−Amūro magistralė, į kurios statybą nieko neskaičiuojant buvo sukišti milžiniški ištekliai ir kuri iki galo taip ir nebuvo baigta).
Skandinavijos energetikos politikoje yra svarbiausia visiems rinkoje veikiantiems dalyviams – investuotojams, energetikos kompanijoms, vartotojams, prekybininkams – sudaryti tokias sąlygas, kurios motyvuotų juos elgtis taip, kad būtų naudinga valstybei.
Kaip energetikos politiką supranta, pavyzdžiui, danai, švedai ar suomiai?
Skandinavijos energetikos politikoje yra svarbiausia visiems rinkoje veikiantiems dalyviams – investuotojams, energetikos kompanijoms, vartotojams, prekybininkams – sudaryti tokias sąlygas, kurios motyvuotų juos elgtis taip, kad būtų naudinga valstybei. Tai daroma naudojant skirtingus įrankius – mokesčius iškastiniam kurui, investuotojų, pasirinkusių investicijas į valstybei svarbias sritis, atleidimas nuo mokesčių, subsidijos, baudos ir daugelis kitų įrankių.
Tuo tarpu pas mus energetikos politika prilygsta keturių BAM‘ų statybai valstybės lėšomis vienu metu. Panašiai kaip sovietų laikais: pirma siekiama iškelti šūkius-projektus, o tik paskui galvojama ir visokiais būdais mėginama „pritempti“ šių projektų ekonominį pagrįstumą, nors tas „pritempimas“, šiek tiek įsigilinus, atrodo labai nekaip. Kaip kadaise komunistų partijos „grietinėlė“ nepamatuotai suvažiavimuose iškeldavo pirmaeilius tikslus, o vėliau tie „išpūsti“ tikslai žūtbūt buvo įgyvendinami. Ambicingai ir ryžtingai. Šitaip milžiniškais tempais buvo šuoliuota iki tol, kol buvo sugriauta imperija. Imperija žlugo, bet jos partinių mokyklų auklėtiniai, deja, negali atsikratyti seno stiliaus.
Suomiai nesėkmingai bando pastatyti atominę elektrinę. Žinoma, ją stato privačios kompanijos, kurias valstybė (manydama, kad tai naudinga Suomijai) atleido nuo dalies mokesčių. Nesėkmės atveju tos pačios privačios kompanijos turi padengti visus nuostolius, susijusius su statybomis, arba juos perkelti vėluojančiam ir į biudžetą „netelpančiam“ statybos rangovui iš Prancūzijos. Privačių kompanijų klaidos nėra naudingos valstybei, bet yra kur kas mažiau skausmingos nei pačios valstybės institucijų klaidos, tiesiogiai atsiliepiančios biudžetui. Be to, privatūs investuotojai ir klysta rečiau.
Toliau dar apie branduolinę energetiką, tik kitoje šalyje – Jungtinėje Karalystėje. Ten naujų branduolinių reaktorių investuotojui valstybė yra pažadėjusi elektros supirkimo garantiją. Labai aukštos kainos garantiją, gana ilgalaikę, sukėlusią daug diskusijų šalyje. Tačiau tai sietina tik su sąlygų sukūrimo garantija, o ne su biudžeto išlaidomis tiesiogiai nesusijusiam investuotojui. Ir visa tai daroma, jei tikrai apsimoka valstybei, antraip šalies vadovai, patys tuo neužsiimdami, perduoda visą investicijų riziką privatiems investuotojams.
Lygiai tą patį daro Vokietija, Danija ir Švedija – skatina mažas ir dideles įmones investuoti į atsinaujinančios energetikos projektus. Lygia greta kuriama aplinka, kuri vartotojus skatina taupyti energiją.
Energetikos strategija – tai tiktai sąrašas valstybinių projektų, šūkių, kuriuos reikia įgyvendinti bet kokiomis priemonėmis.
O kas pas mus? Energetikos strategija – tai tiktai sąrašas valstybinių projektų, šūkių, kuriuos reikia įgyvendinti bet kokiomis priemonėmis.
Kita mūsų lyderių sovietinio palikimo ir mąstymo apraiška – tarp žmonių ir įmonių būtinai matyti gera ir bloga.
Sovietų sąjungoje visi žmonės buvo skirstomi į gerus darbininkus, prastesnius valstiečius ir visiškai blogus – kylančius verslininkus. Partinėse mokyklose įsisavinti įgūdžiai ir įgyta patirtis padėjo mūsų lyderiams sunaikinti verslininkus, paskui imta ieškoti kitų blogiečių – jais tapo „vis dar pasitaikančias negeroves“ reprezentuojantys visuomenės nariai. Patekti į sąrašą tarp „vis dar pasitaikančių negerovių“ tuo metu tikrai buvo nekas – tai reiškė labai, netgi labai prastas karjeros ir gyvenimo perspektyvas. Sovietmečiu visos be išimties „negerovės“ buvo vadinamos užsienio buržuazinių imperialistų finansuojamomis ir skatinamomis. Kai kurie dabartiniai mūsų lyderiai pusę savo sąmoningo gyvenimo buvo skatinami kovoti prieš blogiečius, kiti – net patys skatino.
Ką mes matome dabar Lietuvos energetikoje? Pavadinimai pasikeitė, bet schema liko ta pati.
Yra geri investuotojai ir yra blogi investuotojai. Yra sąmoningi piliečiai ir piliečiai, kuriuos neva „paveikė Rusijos specialiųjų tarnybų finansuojami blogiečiai“. Įstatymai kuriami ne tam, kad Lietuvai būtų geriau, bet tam, kad būtų blogiau „negeriems“ investuotojams. Sakytumei, vyksta tragikomedija, pavyzdžiui, bloguosius investuotojus sugalvojama nubausti ir atimti iš jų galimybę valdyti jų pačių įrengtus šilumos punktus Vilniuje. Kas laimi?
Įstatymai kuriami ne tam, kad Lietuvai būtų geriau, bet tam, kad būtų blogiau „negeriems“ investuotojams.
Tie patys vadinamieji blogiečiai, priversti „atsikratyti“ pareigos užtikrinti tų šilumos punktų veikimą ir remontą, deja, pralaimi vartotojai. Sugalvota (pirmieji visame pasaulyje!) įvesti „konkurenciją“ šilumos ūkyje – vien tik dėl to, kad būtų nubausti blogiečiai. Rezultatas – blogiečiai investuoja į nepriklausomą šilumos gamybą, uždirba gerokai daugiau, bet nukenčia gyventojai. Sumąstoma neleisti privatiems investuotojams pastatyti suskystintų dujų terminalą, nes privatūs investuotojai kai kam „nesimpatiški“ ir todėl atidedama galimybė gauti alternatyvų dujų tiekimą neprisiimant investicinės rizikos kokiems 2–3 metams. Stabdoma biokuro energetikos plėtra, kad kam nors nebūtų „per gerai“ ir toliau visi šilumos vartotojai verčiami mokėti po 30 ct/kWh, iš kurių 3/4 galų gale išsiunčiama į rytus už dujas. Tokių pavyzdžių – aibės.
Politikams trūksta išmanymo ne vien sukurti sąlygas investuoti į tikrai valstybei reikalingus projektus, jiems trūksta kompetencijos net norint nubausti kažką... Savaime aišku, „per galvą“ gauna tik paprasti šilumos ir elektros vartotojai. Bandoma vienaip ir kitaip, kol galų gale, supratus, kad niekaip nebeišeina, žengiama paprastesniu keliu – užsiundoma prokuratūra ar kitais jėgos struktūrų organais. Beje, visa tai, kaip dažniausiai atsitinka, baigiasi tik pasidemonstravimu per televiziją, nes nesugebama suformuluoti jokio realaus ieškinio ar kaltinimo – juk vadinamieji blogiečiai elgiasi pagal pačios valdžios pasirašytus įstatymus.
Įdomu, kaip sureaguotų, pavyzdžiui, Danijos, Švedijos ar Vokietijos premjerai, jei jų kas paklaustų, kurios jų šalyse investuojamosios kompanijos yra geros ir kurios – blogos? Manau, kad nesuprastų klausimo. Ten valstybės lyderiai visą savo energiją skiria tam, kad valstybė būtų patraukli investicijoms į sritis, kurių vystymu ji yra suinteresuota, o ne bandymu atskirti, kurie investuotojai yra geri ir kurie – blogi.
Taigi, kyla klausimas, ką reikėtų daryti? Pirma – rinkimuose balsuoti už tuos, kurie kuo trumpiau gyveno sovietų sistemoje. Tai nėra šimtaprocentinis receptas, bet yra didelė tikimybė pasiekti, kad galų gale Lietuvoje politika būtų daroma taip, kaip Vakarų Europoje. Prie to tikrai prisidėtų ir kiekvieno mūsų balsas per rinkimus.
Artūras Zuokas yra Vilniaus miesto meras, sąjungos „TAIP“ pirmininkas
