Panaikintos, kaip paaiškinta iš ministerinės tribūnos, studijų kokybės ir stojančiųjų gerovės vardan, kad studentai gautų tą tikrąjį studijų kokybės garantą ir nepasiklystų pavasarį besirinkdami specialybę ir patį tikriausią universitetą.
Šis veiksmas, nežinia, ar dėl to labiau keista, ar atvirkščiai – nekeista, nesukėlė platesnės reakcijos nei žiniasklaidoje, nei politiniuose sluoksniuose, nors kažkokia neužpildyta formali politiko deklaracijos eilutė ar pamiršta rezoliucija ant trečiaeilio susirinkimo protokolo kartais pavirsta valstybinio lygio skandalu. Manykim, kad tai normalu ir būdinga mūsų vis labiau iracionaliai tikrovei, kuri taip smarkiai keičiasi per pastaruosius maždaug 25 metus, kad visuomenė tiesiog praranda orientyrus, kas labiau svarbu, o kas mažiau, kas reikšminga, o kas ne turbulentiškuose permainų sūkuriuose.
Taigi įvyko tai, kas įvyko. Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) direktorės įsakymu, patvirtintu aukštuoju Švietimo ir mokslo ministrės įsakymu, „įstatymo vardu“ paskelbė proskripcinius studijų programų sąrašus. Vienu mostu nušlavė ne tik programas, bet ir universitetus, ne tik tuos pasmerktus iš anksto valstybinius, bet pirmiausiai – privačius. Visuomenė nesureagavo, dar mažiau suprato politikai, net viską užuodžiantieji opozicionieriai ir valdančiųjų kritikai. Net stambieji žiniasklaidos „sarginiai šunys“, ginantys demokratiją ir pilietines teises, neužuodė grėsmės.
Suokalbio teorija ir sprendimų priėmimo teisėtumas
Taigi veiksmas atliktas, ir „fake news“ sraute niekas labai nesigilina nei į potekstes, nei į pasekmes. Ir tai rodo, kad operacija buvo itin gerai parengta, kruopščiai suplanuota ir puikiai atlikta. Čia galima pradėti spekuliuoti, kam ji reikalinga, kas turės naudos, kas ką nukonkuruos, sujungus, pasiims padidintus finansavimus ir studentus, bet – kalba ne apie tai. Kalba – apie studijų kokybę, jos supratimą ir kokybės teisėtumą.
Ne, mielasis skaitytojau, mes jokiu būdu neginčijam studijų kokybės svarbos ir reikmės, bet ginčijam patį supratimą, sprendimo priėmimo būdą ir teisėtumą. Ar dauguma iki šiol vykdytų studijų programų nebuvo legalios? Ar jas kažkokie negeriečiai kažkokiu tai būdu pogrindiškai steigė ir daugino, o aukštosios mokyklos bandė pritraukti į jas studentus, išduodamos tokius jau itin nekokybiškus diplomus? Ar SKVC iki šiol nekontroliavo programų vertinimo ir akreditavimo procesų? Anaiptol, bent dauguma šiuo metu apribotų (suprask – panaikintų) studijų programų iki šiol puikiai galiojo, nemažai visai neseniai praėjo oficialias (!) tarptautinių ekspertų grupių patikras ir vertinimus. Aišku, tenka pripažinti ne visos šios programos buvo itin šiuolaikiškos, tikrai ne kiekviena iš jų buvo puiki ir kokybiška. Bet bent jau diduma formaliai buvo legalios, akredituotos ir galiojančios – geresnės ar blogesnės, reikalingesnės ar neaktualios, šiuolaikiškesnės ar tradicinės, bet GALIOJANČIOS.
Kiekvienai šiai programai buvo rengiamos savianalizės, verčiamos į kitas kalbas užsienio ekspertams, ir t.t. ir pan. Kitaip sakant buvo naudojami itin brangūs žmogiškieji, finansiniai, darbo ir kt. ištekliai. Gal valstybiniams universitetams papildomos išlaidos – kaip vanduo nuo žąsies, gal Ministerija padengdavo, tačiau tokiems, kaip Kazimiero Simonavičiaus universitetas, 14–16 tarptautinių auditų per metus tikrai „surydavo“ nemažą biudžeto dalį. Ir štai, gražiai rengiantis 2018 m. priėmimui, staiga išaiškėja, kad viskas perniek. Negana to, pakimba grėsmė ir pačiam universitetui (apie kitus nekalbu, pagal formalius rezultatus net Karo akademija turėtų skubiai užsidaryti, nors tikrai bus rasta šešiasdešimt gudragalviškiausių pretekstų to išvengti).
Studijų programų kokybę lemia formaliosios prieskyros?
Iš kur ta kokybinė revoliucija ir platūs robespjeriški mostai, MOSTAi ir SKVC pagalba siunčiant į giljotiną šimtus studijų programų ir žlugdant universitetus. Pasirodo, kad naujoji kokybės samprata yra grindžiama tokia viduramžiškai barzdota idėja, kad universitetai yra mokslo įstaigos, o studijų kokybę būtent ir lemia mokslo kokybė.
Ne dėstytojai, ne studijų bazė, ne pažangioji inovacinė praktika, ne tarptautiniai mainai, ne mokymosi technologijos ir pan., o formalios prieskyros, (bandau aiškinti, kad visiems būtų suprantama), kiekis ir kokybė publikacijų, kurias pagamina toje aukštojoje mokykloje pagrindinėse pareigose dirbantys mokslininkai ir formaliai nurodo savo universiteto autorystę. Reiškia, kuo tu (universitetas) esi turtingesnis, turi daugiau laboratorijų, etatinių mokslininkų, profesorių emeritų, specializuotų tyrimų institutų, tuo, manytina, tavo studijų kokybė yra aukštesnė. Ir atvirkščiai.
Didieji universitetai dar nuo sovietinių laikų iškilę kaip mokslinių tyrimų atominiai ledlaužiai, kurių vaterlinija labai aukštai. Ir būtent į šią liniją orientavosi Lietuvos mokslo taryba (LMT), MOSTA ir SKVC paslapčiomis rengdami naująją studijų programų giljotinavimo strategiją pagal mokslinius kriterijus. Kuo čia dėta studijų kokybė ir būsimų specialistų karjeros perspektyva kažkaip nelabai aišku. O kartu galima karštai agituoti už naujausią ir pažangiausią praktiką, geriausių verslo ir technologijų specialistų įtraukimą į studijų procesą ir taikomąsias inovacijas, praktikas, mentoringus ir pan. Kažkaip nelabai vykusiai dvejinasi...
Atavistiniai valdžios priešiškumo privačiam mokslui instinktai
Šioje situacijoje akivaizdu, kad privatūs universitetai yra maži luoteliai, kurių finansinė grimzlė nepalyginama su valstybės dosniai išlaikomais universitetiniais flagmanais. Nežinia, ar visuomenė yra informuota, kad nevalstybiniai universitetai iki šiol negaudavo jokio (!) finansavimo moksliniams tyrimams, ir dėl to negali turėti bent kiek konkurencingų, lyginant su valstybiniais universitetais mokslo pasiekimų. Niekas nekreipia dėmesio į tai, kad net tais retais atvejais, kada LMT ar kita institucija teikiasi finansuoti projektą, jo mokslinis efektyvumas kelis kartus viršija valstybinių universitetų (2016 m. pagal MOSTA vertinimus Kazimiero Simonavičiaus universitetas pagal mokslumą nusileido tik VGTU, susilygindamas su VU. Bet tai tik epizodas).
Negana to, privatūs universitetai vargu bau, ar galėjo netgi samdyti mokslo darbuotojus ir tyrėjus, nes pagal šiandien galiojančius teisnius aktus, tokiuose universitetuose besidarbuojantys mokslo darbuotojai negali gauti mokslininkų pensijų, yra be socialinių garantijų... ir t.t. Turbūt suprantate esmę. Galima sakyti, kad nuo nepriklausomybės atgavimo laikų privatus aukštasis mokslas vis dar lieka už valstybės politikos ribų, nesuprantant jo valstybinio vaidmens ir švonderiškai kovojant prieš „diplomus pardavinėjančias kontoras“.
Iš esmės mokslo vertinimas pagal prieskyrų gausą ir kokybę vargu ar tiesiogiai siejasi su studijų kokybe. Juk prieskyrų skaičiavimas tiesiogiai niekaip nesisieja su pačių studijų programos dėstytojų mokslumu – dėstytojas gali turėti dešimtis ir šimtus publikacijų, bet prieskyra nesusietų su institucija. Net Nobelio laureatas, pakviestas paskaitų ciklui į mūsų universitetą, nebūtų joks indėlis į studijų kokybę, jei jo darbai neturi vietinės darbiniais santykiais grįstos prieskyros (turinčio etato dalį ir nuolat dirbančio universitete mokslinį darbą).
Oficialiai akredituotų studijų programų nacionalinės „skerdynės“
Argi iki šiol buvusiose akreditacijose mokslumas buvo ignoruojamas? Anaiptol nebuvo. Studijų kokybė visada buvo siejama su mokslo pasiekimais. Ir tai buvo įteisinta norminiais aktais ir atsižvelgiama per akreditacijos procesus. Juk iki šiol buvusioje vertinimo sistemoje, pagal kurią vyko akreditacijos buvo nustatytas būtinas mokslo daktarų procentas (ne mažiau 50 bakalauro, ir 80 % magistro studijoms) ir tarptautiniai auditai tai audituodavo. Kodėl netenkina esama tarptautinė programų akreditacija? Kodėl ja abejojama? Tik prieš mėnesį gauta iš SKVC tarptautinė teisės programos akreditacija šiandien jau nebegalioja.
Ir štai atsiranda 1,5 balo slenkstis (pabandykite tie, kurie mėgstate matematinius galvosūkius, paskaičiuoti šį koeficientą ar balą patys pagal LMT Metodikas), kuriuos pagal 5 (kažkodėl 5 geriausias) institucijos pateiktas publikacijas už 2015 ir 2016 metus suteikia atrinkti ekspertai. Ir už šio slenksčio lieka viskas – anksčiau akredituotos programos, planai, išlaidos, pasirengimai. Kada tai įvyko? Vertinimo projektas atsiunčiamas vasario 12 d. O kovo 1 d. – jau rezultatas!
Įvyko studijų programų „skerdynės“, panašiai kaip šv. Baltramiejaus naktį. Toks pats veiksmas, tik bekraujis, virtualus. Labai radikalus, komunistinis, „valstybinis“, nepaisantis nei teisėtų lūkesčių, nei verslo griovimo ar nusavinimo grėsmės. Virtualus kaip ir „fake news“ tikrovė, kai vis labiau išdyla apčiuopiami kriterijai, darosi sunku skirti, kur realybė, kur manipuliavimas informacija, pateikiama iš anksto parengtuose kontekstuose. Bet pasekmės nuo to ne mažiau skaudžios – ir universitetams, ir Lietuvai, ir įvaizdžiui – būsimi studentai neabejotinai dar energingiau pasisuks į užsienio universitetus.
Blogiausia tai, kad neįmanoma sušvelninti tokio brutalaus kirčio pasekmių. Nėra kam net skųstis demokratinėje valstybėje – suklastotų naujienų srautuose išblunka ir teisės bei demokratijos principai – teisinė valstybė galioja tik teismuose, o pačiai teisei lieka tik teismų monopolis. Visa kita – ne tik viešoji, bet ir administracinė sfera vis labiau užvaldoma suklastotomis naujienomis ir transformuojasi į „fake law“ – „suklastotą“, subjektyviai traktuojamą ir manipuliuojamą kvaziteisę, kuria galima pagrįsti ar atmesti bet kokį sprendimą priklausomai nuo siekiamų tikslų, pažiūrų ar interesų. Uždaras ratas: kuo daugiau „suklastotų naujienų“, tuo mažiau žmogus skiria teisinės visuomenės ir valstybės principus nuo „suklastotos teisės“ – viskas atrodo pateisinama ir legalu, bet... žiauriai nuviliančiai. Ne veltui kartu su didėjančiu suklastotų naujienų srautu ir įtaka šiandieninis gyvenimas apibūdinamas kaip „visuomenės po tiesos“ (angl. post-thruth-society) epocha.
Ar ŠMM vėl lipa ant to paties grėblio?
Šis mokslinis ekskursas žymi epochinį procesą, jo neįmanoma kažkaip stabdyti, bet kai jis perkeliamas į aukščiausius valdžios lygius – tai jau demoralizacija ir teisinės valstybės principų diskreditavimas. Manau, kad ir universitetai, ir politikai, ir žiniasklaidos lyderiai greitai atsipeikės ir susivoks, kas ir kaip.
SKVC studijų programų proskripcijos įsakymą teks pakloti teismų vertinimui. Juo labiau, kad ŠMM kartoja savo pačios dar neseną panašią istoriją kaip 2012 metais, kai MOSTA skaičiuodama realiuosius išteklius aukštųjų mokyklų instituciniam vertinimui per naktį pareikalavo duomenų už 2010 ir 2011 metus, nors tam nebuvo skirtas protingas laikas patenkinti šiuo reikalavimus. Ir tada viešai buvo rekomenduojama nestoti į išvardytas aukštąsias mokyklas. Tik po metų parlamentarui Vyteniui Andriukaičiui iškėlus ieškinį išaiškėjo, kad įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui, numatančiam, jog įstatymai atgal negalioja (lex retro non agit).
Istorija kartojasi. Tokiems reikalavimams, kurie paskelbti skubiuoju būdu, turėtų būti numatytas pereinamas laikotarpis, kad universitetai galėtų suplanuoti išlaidas, žmogiškuosius ir finansinius išteklius, ir kitas veiklas, reikalingas atitikti keliamiems mokslo vertinimo kriterijams. Mokslo vertinimo slenkstis irgi negali būti vertinamas atgaline tvarka. Ypač nevalstybiniams universitetams, kurie vykdo mokslinę veiklą, NEFINANSUOJAMĄ iš biudžeto ir todėl niekaip negalinčią lygiuotis į kriterijus, taikomus mokslo produkcijai valstybiniuose universitetuose dėl daugelio priežasčių – ir dėl skirtingo įdarbinimo ir socialinės apsaugos modelio, ir nelygiaverčio vertinamųjų vienetų (VV) formavimo ir veiklos modelio, ir aukštai pakeltos mistinio 1,5 balo kartelės, kuriai įveikti nebuvo pateiktos aiškios ir vienareikšmės mokslo vertinimo taisyklės ir publikacijų įskaitymo tvarka, kurią formaliai atliko LMT, prisidengdama viltingu mokslo vertinimo, skirto finansuoti būsimus mokslinius tyrimus, tikslu.
Nenuspėjami „fake law“ keliai
Bet gal padės „fake law“ principai – jie leidžia derėtis, jie nereikalauja teisės primato. Čia galėtų pakakti „pagerinimo planų“, valstybės interesų, palankumo, pagaliau simpatijos, politinio lojalumo ar politinių interesų sutapimo kriterijų. Apie tokią poziciją jau užsimenama viešai ir garsiai. Neabejoju, kai kurios kolegiškos mokyklos jau ruošia savo derybines pozicijas, pažinčių, lobistinių veiksmų ir įsiteikimo ŠMM paketus. Gal ir mums nereikės stabdant universiteto plėtrą teistis su Aukštąja Ministerija (A.Mamontovo dainos parafrazė) dėl didžiulių sumų nuostolių, kurie susidarys be pereinamojo laikotarpio netikėtai pakeitus taisyklės suplanuotai veiklai, investuotų lėšų panaudojimui studijų sąlygoms ir kokybei gerinti (naujas modernus pastatas), investicijos į programų rengimą, dėstytojų pritraukimą, ekspertizes ir akreditacijų procedūras, kas veda link apčiuopiamų finansinių nuostolių ir suponuoja ieškinį dėl žalos atlyginimo bei negautų pajamų. Ne mažesnė didelė žala dėl reputacijos, jeigu šitas įsakymas bus paviešintas ir neobjektyviai interpretuotas žiniasklaidoje priėmimo proceso įkarštyje.
Tačiau suklastota teisė turi ir privalumų – sėkmingai susiklosčius reikalams, viskas bus ramiai sureguliuota: svarbiausių studijų programų galiojimas bus pratęstas įvairiais pretekstais; niekas labai nenukentės nei finansiškai, nei politiškai; bus išlaikyta institucijų ir šių poįstatyminių aktų rengėjų reputacija, nereikės ilgo ir skaudaus bylinėjimosi, išlaidų, baudų, žiniasklaidos ir politikų išpuolių, ir pan. Taigi visiems šio straipsnio herojams – ir universitetams, ir ŠMM, SKVC, MOSTAi, LMT ir patiems sau, Kazimiero Simonavičiaus universitetui linkiu, kad šis idiliškas vaizdelis išsipildytų ir parodytų, kad net „visuomenėje po tiesos“ įmanoma „išsvajoti“ pusėtinai teigiamą, bent jau ne tokį skausmingą visoms pusėms, rezultatą.
Vienaip ar kitaip pagal šią situaciją galima vertinti ir visos valstybės raidos simptomus. Gal užtektų atsimerkti ir „visuomenėje po tiesos“ pažiūrėti tiesai į akis?
Prof. dr. Arūnas Augustinaitis yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius.
