ES ir kitos išsivysčiusios šalys toliau padės besivystančioms šalims mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Į susitarimą įtrauktas straipsnis dėl nuostolių ir žalos, susijusios su klimato kaitos poveikiu.
Dar niekada žmonija, tūkstantmečius bandžiusi gamtai primesti valią ir neribojusi savo poreikių, nebuvo atsidūrusi ties tokiu išlikimo iššūkiu. Džiugu, kad Paryžiaus klimato konferencijos susitarimai, nors ir pasiekti vėliau, ne tik įtvirtina pergalę prieš įtakingus šios epochos galiūnus, bet ir žymi naują žmonijos etapą – gebėjimą, nepaisant skirtingų įsitikinimų ir požiūrių, susitelkti ir spręsti problemas globaliu mastu.
Nors gyvendami čia, prie Baltijos krantų, lyg saugioje užuovėjoje stebime tik pavienius klimato kaitos ženklus, ši problema turėtų jaudinti ir mus. Ir ne tik todėl, kad mokslininkai tų ženklų mūsų šalyje mato daugiau, bet ir dėl to, kad mūsų planetoje, kaip ir gamtoje – viskas susiję. Norom nenorom tenka prisiminti gal kiek ir nuvalkiotą Rytų išminties perlą apie tai, kad net ir vienas drugelio sparnų mostas viename pasaulio gale gali sukelti uraganą kitame.
Įgyvendinant Paryžiaus klimato konferencijos susitarimus turės pasitempti ir Lietuva. Ekspertai ir mokslininkai sako, kad ne tik reikėtų didinti energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, susitvarkyti su transporto sektoriaus tarša, didėjančia atliekų problema ir daugeliu kitų iššūkių, bet ir keistis patiems.
Negalime ignoruoti šių klimato susitarimų ar net nerti į krūmus vien todėl, kad tai pasirodys nepriimtina ar per brangu mūsų stambiam verslui.
Trumpalaikiai, kad ir dosniai remiami, projektai, nepasiteisina. Reikia ilgalaikių valstybės programų, kurios nenugultų stalčiuose, o būtų vykdomos kartu su visuomene, kartu ir jai kontroliuojant.
Dalies žmonių įpročius keisti bus sunku, bet žingsnis po žingsnio įmanoma. Kita vertus, jau nuo darželio ar pradinės mokyklos suolo turime mokyti savo vaikus ne tik aplinkosaugos pagrindų, bet ir ugdyti kritišką požiūrį, nukreiptą į neatsakingą vartojimą.
Negalime ignoruoti šių klimato susitarimų ar net nerti į krūmus vien todėl, kad tai pasirodys nepriimtina ar per brangu mūsų stambiam verslui atstovaujantiems viešosios nuomonės formuotojams ir gerai apmokamiems lobistams.
Kita vertus, klimato kaitos faktų nebegali paneigti net ir labiausiai tuo suinteresuoti veikėjai, kuriems šiandien vietoje argumentų ir įrodymų belieka tik emocinės arba ideologinės klišės. Tik keista, kad šie žmonės ignoruoja mokslininkų argumentus ir skaičiavimus, kurie teigia, jog klimato kaitos reiškiniai daro didžiulę žalą ekonomikai, o ateityje tokia žala tik didės ir stabdys jos plėtrą.
Kalbant apie Paryžiaus klimato konferenciją ir susitarimus, turime atkreipti dėmesį į kitą svarbų aspektą – skirtingų, dažnai nesutariančių valstybių norą suprasti problemos esmę ir susitarti. Ir nors susitarimai – siekiamybė (dar negalime įvertinti pasiektų rezultatų), tačiau dėl jų sugebėta susitarti.
Atsiranda vilties, kad visi kartu, nepaisant galingų ir įtakingų fizinių ir juridinių asmenų spaudimo, galime tartis ir dėl kitų globalių ir visiems opių problemų. O gal tai ir yra ta, idealistų šimtmečius brėžta, pasaulinio susitarimo vizijos realizacija su teigiamais globalizacijos bruožais?
„Po manęs nors ir tvanas“, – šis sparnuotas Prancūzijos karaliaus favoritės posakis gal ir tiko XVIII a. rūmų miegamiesiems, bet jis nebegali būti pateisinamas XXI a. vadovų kabinetuose. Ir moralizavimas čia – niekuo dėtas, tiesiog istorija, faktai ir skaičiai verčia plačiau atmerkti akis ir imtis veiksmų.
Arūnas Dudėnas yra socialdemokratas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys