Kuomet kalba pasisuka apie Rusiją ir jos kumščio kaišiojimus po kaimynų – įskaitant ir Lietuvą – nosimis, klausinėjant „čem pachnet“, dažniausiai išsikristalizuoja dvi stovyklos. Su kalbomis ar, kiek ir kaip mūsų sąjungininkai ateitų į pagalbą, konkuruoja kognityvinio disonanso perlas „kam tai Rusijai Lietuvą pult, o jei ir užpuls, tai vis tiek niekas nepadės.“ Pastarosios pusės arsenale, „rusai puola“ užima garbingą įžeidimo ir politinės šizofrenijos diagnozės vietą.
Daugelis tokų diskusijų yra arba bergždžios, arba pavėluotos: ne tik todėl, kad nemažos dalies jų dalyvių argumentai yra faktais nepralaužiamo rusiškojo fašizmo naratyvo retransliavimas, bet ir todėl, kad tai jau pakankamai seniai nebėra tik teorinė diskusija. Rusija neužpuls Lietuvos todėl, kad Rusija jau seniai yra ją užpuolusi.
1993 m. Lietuvos teritoriją palikus paskutiniam okupacinės Raudonosios armijos kariui, buvo tarsi įtvirtintas simboliškas šalies apsivalymas, tačiau tai mums padarė ir tam tikrą nepaslaugą: daliai visuomenės įdiegė įsivaizdavimą, kad, jei Lietuva kada ir bus tikrai puolama, tai vyks tokia pat tvarka, tik juostą sukant atgal – sugrįžtant priešiškiems kariams, jų tankams ir bazėms.
Naujai įtvirtinus nepriklausomybę, būtų buvę sunku naivumu apkaltinti tikėjusius, kad su savimi sovietų kariai išsinešė ir Rusijos interesus primityviai kontroliuoti Lietuvą. Pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas, dar vykstant TSRS byrėjimui į nepriklausomų valstybių mozaiką, drąsiai ragino respublikas „griebti tiek suvereniteto, kiek paims.“ Kiek tai buvo nuoširdus tikėjimas tautų apsisprendimo teise, kiek – paprasčiausias noras įgelti TSRS sienas bandančiam išsaugoti Gorbačiovui ir reakcinėms jėgoms – tikriausiai retorinis klausimas. Mums tai buvo savotiškas palaiminimas, pačiai Rusijai – lazda, kurios antru galu dantis jai daužyti ėmėsi čečėnai. Pirmuoju, 1994 m. smūgiu tėškė taip, kad apie šį karą rašęs žurnalistas Anatolijus Lyvenas Čečėniją pakrikštijo Rusijos galios antkapiu.
Šaliai nugrimzdus į istorijoje taikos metu dar nematytą krizę, jos be kelnių pagautai gynybos sistemai vargiai gebant išlaikyti šalies integralumą, tikrai buvo galima pamanyti, kad jos rankos – pilnos, jos fantazija – užimta. Valdoma dėl girtumo iš lėktuvo kartais nesugebančio išlipti prezidento, dėl žemų naftos kainų vos skatikus besukrapštanti, ir dar ėdama 1998 m. ekonominės krizės, Rusija buvo pati didžiausia savo pačios priešė. Fukujaminis „istorijos pabaigos“ šūkis atrodė įtikinamas.
Tarsi pagal kokią makabrišką pranašystę, „tvarka“ į Rusiją naujajame tūkstantmetyje grįžo pačioje šlykščiausioje sovietų slaptųjų struktūrų inkarnacijoje: trijų KGB raidžių įsikūnijime viename Putino asmenyje. Buką, Čečėnijoje visiškai diskredituotą Rusijos gynybos ministro Pavelo Gračiovo blitzkrygą atskiedė „strekoza“, polonis, „novičiokas“, žalieji žmogeliukai, trolių fermos, kadyrovinis feodalizmas ir komunistinių vaiduoklių vaikymasis. Po TSRS griūties akimirkai prasiskleidęs tikėjimas atsivėrimu Vakarams, jų politinėms ir ekonominėms sistemoms išsigimė, ir tapo supuvusiu pašaru fantazijoms apie sugrįžimą prie buvusių sovietinės didybės laikų. Didybės, kuri didžiąja dalimi buvo vaizduotės ir tikslingo melo konstrukcija, paremta šiokiais tokiais ankstyvosios pramonės ir mokslo laimėjimais – pastatytais ant po karo pavogtų ar nukopijuotų technologijų.
Tokia Rusija į savo arsenalą įtraukė įvairesnių smūgių, nei desantinis butelių daužymas galva. Ginklams Lietuvoje tylint, puolamas jos ekonomikos savarankiškumas: išnaudojant jos priklausomybę nuo rusiškos energijos taikant aukščiausias Europoje dujų kainas, vilkinant Ignalinos atominės elektrinės uždarymą ir siurbiant tam skirtas lėšas, siekiant kontroliuoti politikus, formuojančius Lietuvos energetikos strategiją.
Naikinamas Lietuvos politinis savarankiškumas ir pilietinė bendruomenė: bandant diskredituoti jos pasirinkimus dėl NATO ir ES, išnaudojant vietines mažumas atstovaujančias partijas kaip pleištą, naudojant verslininkus, kuriančius korumpuotas partijas, perkančius Prezidentus ir rašančius politinės sistemos destabilizacijos planus.
Diskredituojama jos istorija: mėginant parodyti, kad LDK – viso labo buvusi baltarusiška didvalstybė, partizanus verčiant teroristais ir banditais, mėginant įtikinti, kad Lietuva be TSRS diktato būtų buvusi neįgali susikurti savo industrijos ir likusi be sostinės, per savus marginalus stumiant „savi į savus“ sausio 13-osios naratyvą.
Galų gale, okupuojama jos kultūra: užgrūdant Lietuvos televizijos ir radijo eterį rusiška kūryba bei agresyviai eksportuojant šovinistinį meną ir menininkus. Ši žaizda – ypač šviežia.
Paaiškėjus, kad į Vilniaus miesto savivaldybės remiamas rusų kultūros dienas atvyksta ir tokie rusiškojo fašizmo advokatai kaip Olegas Pogudinas ir Viktoras Saltykovas, prasidėjo nervingi atsakomybės stumdymai. Juk jiems į Lietuvą įvažiuoti URM nėra uždraudusi, sako miesto meras – tas tiesa, bet jo niekas ir neprašo jų iš Lietuvos išvežti. Tiesiog būtų gerai bent patikrinti, kam skiriami pinigai, ir neremti tų platformų, kurios suteikia balsą apgailestaujantiesiems, kad Lietuva yra laisva.
Jei leisime tokiems smūgiams pasiekti savo tikslą, karių įvedimas teliks simboliniu veiksmu. Rusija bus pirma laimėjusi karą, o tada bebus likę į jį dar ir ateiti kruvinais rusiškais kerzais. George’o Orwell’o „1984-uosiuose“, totalitarinė Okeanija savo piliečių galvose stengėsi įtvirtinti protą laužančias nuostatas: karas – tai taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai stiprybė. Būtent tokią rusišką „taiką“, savotišką Pax Sarmatia, dabar su Rusija ir turime.
Šioje situacijoje gal ir būtų lengviausia įtikinti save draugystės su Rusija reikalingumu – bet „su Rusija draugauti reikia“ pačiu geriausiu atveju skamba kaip kažkas iš Alo Kaponės ar Dono Korleonės „pasiūlymo, kurio negalima atsisakyti“ repertuaro. Nepatogiai kėdėje muistytis verčia ir faktas, kad kontaktų su Rusija jau pasigenda ir mūsų Premjeras. Draugystė iš reikalo – ne draugystė. Tai – bendrininkavimas. O bendrininkauti su dabartiniu Rusijos režimu – tai padėti sukti varžtus į savo pačių karstą.
Klausti, kas būtų, jei Rusija užpultų Lietuvą, yra tolygu postringauti, kas būtų, jei kaimynas tikrai ant jūsų pyktų, nors jis jau seniai atėjęs į svečius arbaton jums pila arseną, o jam išėjus, randate prišlapintus batus – nors jokių naminių gyvūnų nelaikote. Jei negalime jo iš kaimynystės iškeldinti, bent jau turėtume nustoti save apgaudinėti, kad esame draugai, ir versti save tokiais būti.
Arūnas Valinskas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Mykolo Majausko padėjėjas.
