Taigi ir tada buvo neriami miškų reformos tinklai. Sumanymas pertvarkyti valstybinių miškų valdymą gerokai senstelėjęs – jis atsirado maždaug prieš 12 metų. Tačiau iki šiol vis dar netapo realybe.
Atidžiai stebiu, kas vyksta, tą patį dariau ir per ankstesnę Seimo kadenciją. Neabejoju tuo, kad žingsniuojama būtent tuo keliu, kuris veda link tam tikrų verslo struktūrų, turinčių nemenkų interesų.
Tokią prielaidą darau remdamasis asmenine patirtimi, kai TPP buvo valdančiosios koalicijos partnerė. Taip, nors vieną kadenciją trynusiems Seimo kėdes, miškų pertvarkos sumanymas atrodo kitaip, nei dabartiniams valdantiesiems.
Dabartinė valdžia rimtai kibo į reformos atlapus. Ji neigia kalbas, kad maždaug 4 tūkst. miškininkų bus išdalinti atleidimo lapeliai ir bando įtikinti, kad per reformą darbo neteks „tik“ dešimtadalis miškų sistemoje dirbančių žmonių.
Pažįstu nemažai miškininkų. Kiekvienas jų man – lyg Antanas Baranauskas, nes kiekvienas yra šiek tiek poetas ir kiekvienas augina savo „šilelį“. Bet ne apie poeziją juk pastaruoju metu sukasi kalbos. Neabejoju tuo, kad užsimojusieji nukapoti hidrai galvas ne itin žino, kur geriau kirsti. Mojuodami kalaviju jie gali pridaryti tik dar daugiau bėdų – gali pradėti kapoti visą kūną.
Valstybinių miškų sistema gana neblogai veikia. Ir tokios milžiniškos miškų reformos nevalia daryti taip menkai tepasirengus. Galbūt pirmiausia vertėtų atlikti lyginamąsias studijas – apsidaryti, kas buvo padaryta Lenkijos, Latvijos, Estijos miškų sistemoje, pavyzdžiui, koks valstybinių miškų valdymo modelis ten dabar taikomas, koks jis buvo anksčiau ir kodėl jo buvo kai kur atsisakyta?
Todėl ir neatsikratau minčių, kad dabartinių reformatorių tikslas – ne normali, racionali, skaičiavimais ir analize pagrįsta pertvarka, bet valdančių politikų noras į tam tikras kėdes susodinti savo žmones, tikėtina, palankius tam tikroms partinėms arba verslo struktūroms.
Išties latviai turėjo rimtų problemų – jie buvo sukūrę tokį miškų valdymo modelį, koks dabar kurpiamas Lietuvoje. Ir jiems kilo didelių sunkumų – miškingumas ėmė mažėti. Kertami buvo ne tik brandūs, bet ir gana jauni medžiai, kirtimai tinkamai neatsodinami. Tuo tarpu Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur miškingumas ne mažėja, bet gana sparčiai didėja.
Bet ar tai rūpės verslui, kuriam investicijų grąžos reikia čia ir dabar? Jis juk nelauks, kol miškas užaugs po 80–100 metų. Todėl ir neriamasi iš kailio, brazdant apie politikų duris.
Medienos versle sukasi milžiniškai pinigai, todėl ten atkakliai tęsiasi kovos. Mškų valdymo struktūra yra specifinė, pajamos – taip pat. Juk tai ir medžioklės organizavimas, žvėrių apskaita, gamtai padarytos žalos atlyginimas, ir medienos paruošimas, ir biokuro gamyba. Dedamųjų – daug, pajamų – taip pat.
Naujokui šiuose reikaluose gali atrodyti, kad medienos kietmetrio kainai pasikeitus 5 euro centais, nieko nenutiks. Bet kai skaičiuojama milijonais kietmetrių, pajamų pokyčiai taip pat yra milžiniški.
Todėl ir svarstau, kad trokštama reformuoti sistemą ne tam, kad ji veiktų efektyviai, bet tam, kad bet kokia kaina pavyktų sustatyti į riebius postus savo žmones.
Arūnas Valinskas 2008–2012 metais buvo Tautos prisikėlimo partijos atstovas Seime, 2008–2009 metais ėjo Seimo pirmininko pareigas.
