Bet greitai sužinojo, ką reiškia okupantų politika, kai neteko santaupų bankuose. Kai šimtatūkstantinės okupantų kariuomenės išlaikymas gulė ant ūkininkų pečių. Kai kylančios kainos, jų reguliavimas ir viską iššluojantis deficitas smogė per kiekvieno piliečio kišenes. Kai prasidėjusi okupuotos valstybės pareigūnų medžioklė buvo papildyta nepatenkintųjų medžiokle. Tačiau ir tuomet niekas negalėjo patikėti, kad gandai apie žmonių trėmimus į Sibirą yra neišgalvoti. Kol keli tūkstančiai turinčiųjų Sugiharos vizas dar grūdosi prie geležinkelių bilietų kasų norėdami įveikti Sovietų Sąjungą ir patekti į Tolimuosius Rytus, jau buvo ruošiami nemokami gyvuliniai vagonai į tą patį Sibirą.
Ar tai rūpėjo kokiam nors Sniečkui, Paleckiui ar Cvirkai, kurių pavardės prieš kelis dešimtmečius buvo prikaltos kaip gatvių pavadinimai? Ne, tikrai nerūpėjo. Vieni iš jų buvo iki alkūnių patys įkišę rankas į trėmimo organizavimą, kiti – gaudami nacionalizuotus namus, automobilius ir geras algas, graužė savo cukrinius avinėlius ir užėmė patogią nieko nematymo poziciją.
Realus žmonių rūšiavimas pagal komunistinę klasių teoriją buvo ne tik vagonuose. Ir net ne kabinetuose. Pirmiausia jis buvo atliktas galvose tų, kuriems nerūpėjo sava tauta, valstybė, jos nepriklausomybė.
Jie nematė, net nežiūrėjo į tą pusę, kai birželio 14-ąją enkavėdistai bei vietiniai jų parankiniai veržėsi į namus visoje Lietuvoje ir vežė į geležinkelio stotis tūkstančius žmonių. Tūkstančius vaikų. Sunku įsivaizduoti tuos tėvus, kurie svajoję apie savo vaikų ateitį, jais besirūpinę, staiga atsidūrė su savo vaikais tvankiuose gyvuliniuose vagonuose, su labai „empatiškai“ padaryta skyle gamtiniams reikalams atlikti vagono grindyse. Moterys su kūdikiais ant rankų buvo atskirtos nuo savo vyrų, kuriems buvo parengti „A“ klasės ešelonai ir kur kas greitesnė mirtis Gulago lageriuose. Mes viso to siaubo negalime net įsivaizduoti, o šiuos žmones dar ir paskui ištisus dešimtmečius persekiojo klaiki mirties baimė. Baisūs prisiminimai ir po daugelio metų iškildavo jų sapnuose. Tai mokslininkai gražiai įvardijo, kaip „potrauminį stresą“. Trėmimo metu patirti jausmai, prisiminimai, išgyvenimai neleido to išvengti.
Realus žmonių rūšiavimas pagal komunistinę klasių teoriją buvo ne tik vagonuose. Ir net ne kabinetuose. Pirmiausia jis buvo atliktas galvose tų, kuriems nerūpėjo sava tauta, valstybė, jos nepriklausomybė. Nerūpėjo šalies istorija, jos kova už nepriklausomybę. Jie leido sau retsykiais apsimesti geručiais ir kokį vieną kitą rašytoją ar šiaip pažįstamą kaimyną paleisti iš tremties, gal net sugrąžinti jo apkramsnotą turtelį. Tačiau „liaudies priešais“ įvardintų tremtinių vaikai neturėjo užsiimti kai kuriomis profesijomis, negalėjo įgauti išsilavinimo, juo labiau vykti į Lenkiją ar kitas Rytų bloko šalis. Jau nekalbant apie tūkstančius agentų mobilizavusią slaptą priežiūrą...
Tylūs stebėtojai toliau kramsnojo savo „cukrinius avinėlius“, statėsi sau paminklus ir sulaukė šių dienų... Dabar jau ne jie, ir net ne jų palikuonys, bet sužalotos savigarbos žmonės gina paminklus „Cukriniams avinėlių“ autoriui, nes jis „tik vieną kartą važiavo į Maskvą“. Vežė „Stalino saulę“, bet priedo gavo ir šalčio kameras Sibire lietuviams, lenkams ir žydams. Mes galime metų metus ginčytis dėl šio paveldo prasmės, bet vieno nepaneigsi – tai tapo simboliu požiūrio, kai nenorima pripažinti, jog komunistinio režimo aukos taip pat turi teisę į atjautą, į empatiją. Kad jie laukia to iš visuomenės, kurios dalis kol kas prikišamai demonstruoja savo abejingumą ir toleranciją okupacinio režimo apaštalams. „Nepolitizuokite“, „dar palaukite“, „viską reikia daryti civilizuotai“, – šaukia jiems iš minios, žmonėms, kurie matė skylę gyvulinio vagono grindyse, paskutinį kartą užmerkiamas savo brolių ir seserų akis ir girdėjo tėvų aimanas. Tikrai palaukime, gal užsimirš...
Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
