Mūsų ekonomikos gal kažkada ir turėjo panašias startines pozicijas. Palyginus Lietuvos ir Estijos ekonomikas, galima įžiūrėti nemažai panašumų, o dabar – ir skirtumų.
Štai mes Estiją lenkiame pagal bendrąjį vidaus produktą ir eksporto deficitas pas mus santykinai mažesnis, tačiau biudžeto pajamos yra net labai palyginamos su daugiau nei dvigubai mažesne Estija. Štai 2016 metais visame biudžete turėjome 9 milijardus eurų pajamų. Estija – 8,6 mlrd. eurų. Mes PVM mokesčio surinkome 3 milijardus, akcizų – 1,2 milijardo, o estai – 2 mlrd. eurų. PVM ir 1 mlrd. eurų akcizų. Nors mūsų dvigubai daugiau ir vartojame mes panašiai kiek estai, akivaizdu, jog iš akcizinių prekių negauname kelių šimtų milijonų eurų. Net alkoholio akcizų pas mus surenkama sąlyginai mažiau, nors, kaip sako Aurelijus Veryga, geriame kaip arkliai ir kas antras esame priklausomi nuo alkoholio.
Dar kelių šimtų milijonų nesurenkame iš PVM – šio mokesčio grobstymo schemos Lietuvoje yra labai gajos. Ir žmonės su tuo yra susitaikę. Per pastaruosius metus du trečdaliai (63 proc.) lietuvių atskleidė bent kartą pirkę pigesnes prekes ar paslaugas, nors turėjo įtarimų ar žinojo, kad pajamos už jas neapskaitomos. 2016 metais nesugebėjome panaudoti net trečdalio europinių lėšų. Tai dar minus keli šimtai milijonų eurų.
Nepaisant išvardintų trūkumų, Lietuvą 2012–2016 m. valdę (ir tebevaldantys) socialdemokratai kasmet didino biudžeto deficitą, kuris pakilo nuo 176 mln. iki 652 mln. eurų bei buvo didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Taip, valstybei trūkstant pinigų, jų galima pasiskolinti. Tačiau pastaruosius metus Lietuvoje jau nebuvo krizės, nereikėjo gelbėti viešųjų finansų. 2015 metais valstybės skola procentais nuo BVP Lietuvoje buvo 41,7 proc., Latvijoje – 37,3 proc., Estijoje – 10,3 proc. Nors atrodome daugiausiai pasiskolinę regione, tačiau Lietuvoje užsienio skolos lygis yra kaip Švedijoje, Rumunijoje, Čekijoje ar Danijoje.
Žinoma, labai toli nuo D.Britanijos – 85 proc., Lenkijos – virš 50 proc., Suomijos – virš 60 proc. Net išleisdami pinigus galime pasakyti, kad valstybės paslaugoms, administravimui ir darbo užmokesčiui apmokėti išleidžiame tiek pat kiek ir estai (atitinkamai 1,57 mlrd. Eur ir 1,5 mlrd. Eur). Pas mus yra gerokai didesnės išlaidos (2,3 mlrd. Eur) ekomomikai, transportui ir žemės ūkiui, o estai sugeba daugiau pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, taip leisdami biudžeto lėšas naudoti kitoms reikmėms, socialinei apsaugai. Užsienio investicijos Estijoje sudaro 18 milijardų eurų (681 mln. Eur investicijos iš Lietuvos), o dvigubai didesnėje Lietuvoje vos 13 milijardų eurų. Nesunku matyti, kaip Lietuva galėtų gauti papildomų lėšų, bet jų kol kas nėra ir tai valdžios darbo blogiausias įvertinimas.
Tačiau kai pradedame lyginti šalių makroekonominius rodiklius, anksčiau matėme galimų prošvaisčių Lietuvai. 2016 metais prekių eksportas iš Lietuvos sudarė 22,5 mlrd., importas – 25 mlrd. eurų, o eksportas iš Estijos – 11,9 mlrd., importas – 13,5 mlrd. eurų. Lietuvoje mažėjo, Estijoje didėjo. Vienintelis pliusas – Lietuvos ir Estijos prekybos balansas buvo 570 mln. eurų mūsų ekonomikos naudai. Taip, mūsų kaimynė yra energetiškai nepriklausoma. Energijos priklausomybės rodiklis parodo, kokiu mastu ekonomika remiasi jos importu. 2015 metais Europos Sąjungoje jis buvo mažiausias būtent pas estus – apie 8 proc., o Lietuvos – apie 78 proc. (kaip Portugalijos ar Italijos).
Daug ką parodo ir gebėjimas traukti užsienio turistų srautus. Estija, turėdama pašonėje Suomiją (ir neslėpkim to – specifinį dalies suomių turizmą), turi šiek tiek privalumų. Būtent pusė visų turistų į Estiją atvyksta iš Suomijos. Estai turėjo 2 mln. užsienio turistų, kurie šalyje paliko 1,4 mlrd. eurų. Tuo tarpu lietuviai pritraukė 1,5 mln. užsienio turistų ir jų kišenes palengvino 1,25 mlrd. eurų. Pas mus priimami turistai kiek turtingesni ir jų šalių geografija šiek tiek platesnė, ne tokia monopolizuota vienos geranoriškos kaimyninės valstybės. Tai mūsų pliusas.
Kokia gi sektų išvada? Estija ir Lietuva, turėdamos panašias startines pozicijas, dabar yra labiau skirtingos negu kada nors anksčiau. Tai matosi net ir pagal važiavimo manierą estiškais keliais – tolygiai važiuojantį automobilių srautą lenkiančios mašinos yra su lietuviškais, latviškais ar rusiškais numeriais. Labai retai – su estiškais. Mūsų alergija įstatymo reikalavimui ir elementariai tvarkai turi gilias istorines šaknis. Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet viena iš šešėlinės ekonomikos žydėjimo priežasčių. Iš kitos pusės prisideda korupcija. Rezultatus matome ne tik makro ir mikroekonomikose, bet ir politinės mimikrijos lygmeniu.
Mimikrija – reiškinys, kai organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos rūšies daiktą, dėl ko jo gebėjimas išgyventi būna didesnis (pvz.: kai socialdemokratai – tik panašūs į kairiuosius, o politiniai rėksniai – apsimeta solidžiais politikais). Tai specialus prisitaikymo būdas, kuris daug ką gali suklaidinti, ypač jei apsimetama kokiais nors gelbėtojais nuo „politizavimo“. Deja, visas gyvenimas yra sėkmingesnės ar nesėkmingos politikos įkaitas. To neišvengsi. Taip, estai dabar greitesni. Bet tikrai nėra nepavejami.
Tai ir pasakysime rugpjūčio 20 dieną, kai Estija minės 26-ąsias nepriklausomybės atkūrimo (Taasiseseisvumispäev) metines.
Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
