Tikrai? Galvojate, kad vėl atidarysime kavines ir kirpyklas, knygynus ir galerijas, koncertų sales ir vynines, viešbučius ir atpigintų wizzairų bilietų pardavimą – viskas riedės įprasta vaga? Tada galvokite iš naujo.
Kažkas pasikeitė. Kaukės paslėpė šypsenas ir kitus dažniau naudojamus mimikos atributus. Japoniškai pagarbus atstumas pakeitė norą ką nors paliesti. Ar patapšnoti. Akys. Jos dabar pasako daugiausia. Pratinamės, lyg kokioje Vidurinių Rytų aladinų šalyje atpažinti žmones vien tik iš akių ir pamatyti kokios jis nuotaikos bei atspėti, ką jis galvoja.
Nors daug kam dabar atrodo kitaip, bet laisva, demokratinė visuomenė gali būti ne mažiau disciplinuota. Lėtai, bet užtikrintai susitvarkanti su iškilusiomis virusinėmis problemomis.
Ką galvoja? Kad, pasirodo, yra daug dalykų, kurie buvusiame gyvenime atrodė svarbiausi, o dabartiniame – tik nereikalingi papuošimai, barškaliukai. Yra svarbi šeima, solidarumas, gyvenimas be lozungų. Viskas – į ką galime atsiremti.
Politikoje geras laikas apmastyti ir pasverti prioritetus. Kiek mes iš tiesų esame demokratai ir tauta, o kiek kapralo žviegimu tvarkingai surikiuojama minia. Kiek mums paslapčia imponuoja mėlynai išdažytos Lukašenkos lygios tvoros ir kiek ta, nesugrūdama į narvą, laisvė. Nors daug kam dabar atrodo kitaip, bet laisva, demokratinė visuomenė gali būti ne mažiau disciplinuota. Lėtai, bet užtikrintai susitvarkanti su iškilusiomis virusinėmis problemomis.
Tai tik išbandymas. Taip, kai kam itin skausmingas. Vieniems skauda plaučius, kitiems – kišenes. Vieni aukojasi, kiti... Visko yra. Visko bus. Nes gyvename žmonių visuomenėje. Žmonių su savo ydomis ir privalumais. Žmonių, kurie į dabartinę būseną kiekvienas žvelgia kitaip. Vieni nori paprastų receptų kaip elgtis – imti viską ir padalinti ar apdalinti didelėmis baudomis... Ir tada viskas „sužydės“, arba, kaip pasakė vienas politikų, kažkada savo balsus avansu užstatęs politiniame lombarde ir netapęs kandidatu į prezidentus – „žmones reikia pagąsdinti“.
Dabar mat per mažai bijo. Visuomenės ir valdžios santykius pagrįsti baime? Atrodė, kad tokį istorijos tarpsnį jau seniai palikome praeityje, tačiau baimė daro savo. Ir baimės fanatai buriasi. Jie čia mato dideles galimybes sau. Tereikia ilgiau palaikyti įtampą, situacijos neapibrėžtumą nei laike, nei erdvėje. Gal jau pastebėjote, kad staiga nustojome kalbėti apie didesnes svajones? O kas toliau? Kur link einame, aplenkdami jau pilamą gerovės valstybės kauburėlį? Pagaliau, kur esame?
Ir čia pasikartosiu: karas, badas, maras? Ne. Kol kas tik likome be pusryčių prie pietų stalo. Kol kas tik reikia dažniau plautis rankas. Kol kas viskas atrodo nepajudinamai svarbu, kas vyksta čia ir dabar. Kol kas patinka uniformuoti ir kaukėti superministrai, kurie nežino, ką daro, bet lyg ir kažką daro. Kol kas minčių karantinas negalioja ir kaukės kalbėti netrukdo. Kol kas...
Gal jau pastebėjote, kad staiga nustojome kalbėti apie didesnes svajones? O kas toliau? Kur link einame, aplenkdami jau pilamą gerovės valstybės kauburėlį? Pagaliau, kur esame?
Baimė tikrai gali daug. Tačiau demokratinėje visuomenėje būtent krizės parodo, kas yra kas. Vieni nebijo laikytis principų, kiti – aukotis prie koroninių ligonių, treti – sofų kariams moka paaiškinti kaip plautis rankas. Vieni netapatina Lietuvos su nevykusiais politikais ar jų sprendimais, kiti – keikia valstybę, kurios valdžia savo brangius piliečius skraidino į uždarytą tėvynę. Vieni ima ir daro, dalinasi su medikais šiems reikalingais darbo įrankiais. Kiti – žymisi reitingų šuolius ir varsto piktais žvilgsniais kiekvieną, kuris drįsta kritikuoti bei siūlyti savo sprendimus.
Ir čia vėl leidžia savo daigelius vienas supratimas – reikia veikti kartu. Kartu, bet ne vienodai. Ne vienodai siekti tikslų, kurie reikalingi visiems. Nes mes – patys įvairiausi žmonės ir mūsų ne mažiau skirtingi vaikai čia ir toliau gyvensime. Su korona ir be jos.
Dr. Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
