Dar 1989 metais Lietuvos laisvės Lygos iniciatyva pradėti rinkti ir su Sąjūdžio parama surinkta 1,65 mln. parašų, su reikalavimu išvesti okupacinę kariuomenę. Dėl tokių reikalavimų sovietinis admirolas V.Ivanovas 1991 m. balandį gąsdino: „Kai „nepriklausomybės“ teritorija palaipsniui apsiriboja „valdžios bunkerio“ teritorija, nors ir vadinasi Aukščiausiąja Taryba“, „kai artėja valdžios paralyžius“, „panašios falsifikacijos (…) neturi nieko bendro su darbščios lietuvių liaudies tikro savarankiškumo siekiu“ ir t.t. Bet po Maskvoje žlugusio pučo sovietinių admirolų ir generolų sapalionės buvo greitai pamirštos, nes atsivėrė naujos galimybės, kuriomis nedelsiant buvo pasinaudota.
1991 m. rugpjūčio 27 d., Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl visiško SSRS ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos“. Kai 1991 m. rugsėjo 10 d. Maskvoje Baltijos vyriausybių atstovai susitiko su SSRS gynybos ministru E.Šapošnikovu ir aptarė kariuomenės išvedimo terminus, Rusijos pusė iškėlė naują sąlygą – kariuomenės išvedimo pradžios Baltijos šalyse galima tikėtis tik po jos išvedimo iš kitų Rytų Europos valstybių, t.y. ne anksčiau 1994 m. Vilniuje, Šiaurės miestelyje, kur dabar šurmuliuoja naujas miesto rajonas, dislokuotų karinių dalinių karininkai 1991 m. rugsėjo 30 d. išsiuntė ultimatyvų pareiškimą V.Landsbergiui ir SSRS Gynybos ministrui reikalaudami butus perduoti karininkams į asmeninę nuosavybę nemokamai, iki 1994 m. neperdislokuoti ir neišformuoti Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių.
Buvo nustatyta, kad SSRS kariuomenė paliko neteisėtai įgyto turto už 716 mln. dolerių, o ekologinė žala buvusiose karinėse teritorijose siekė net 1,78 mlrd. dolerių.
1991 m. spalio 5 d. Baltijos valstybių tarybos posėdyje Lietuvos delegacija vadovaujama V.Landsbergio laikėsi nuostatos, kad sovietinės kariuomenės padėtis Baltijos valstybėse negali būti derybų objektu, jos buvimas nelegalus ir derybos tik legalizuotų SSRS armijos buvimą. Buvo sutarta laikytis suderintų principų: neleisti karinių dalinių papildymo šaukiamaisiais, išvesti kariuomenę iš sostinių (iki 1991 m. gruodžio 1 d.), neleisti išformuoti karinių dalinių vietoje. Visa tai gerokai paveikė svetimos kariuomenės sudėtį ir galimybes, darė karinius dalinius neveiksniais.
Dar prieš tai buvo išspręstas Lietuvos piliečių tarnybos sovietinėje kariuomenėje klausimas – 1991 metais sovietinėje kariuomenėje tebebuvo sulaikoma 16 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie po ryžtingų V.Landsbergio žingsnių ir kreipimosi į SSRS Gynybos ministrą E.Šapošnikovą buvo demobilizuoti per dvi savaites. Juk niekam tuo metu nebuvo paslaptis, kad sovietinėje armijoje po II pasaulinio karo žuvo ar buvo nužudoma daugiau kaip 1500 lietuvių.
Iki šiol Lietuvoje yra beveik du tūkstančiai žmonių, kurie pripažinti nedarbingais dėl tarnybos sovietinėje armijoje. Dar beveik tūkstantis našlių ir tėvų tebegauna nedidelius priedus prie pensijų už prarastus sūnus bei vyrus. Nors yra ir tokių, kurie iki šiol negali išgyti nuo „Stokholmo sindromo“ ir su neslepiama nostalgija prisimena pažeminimo laikus. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad „Stokholmo sindromas“ gali būti būdingas tik tiems, kurie mažą dalį savo gyvenimo praleido sovietinėje armijoje.
Lietuva 1991 m. lapkričio 28 d. išleido įstatymą, kuriuo nustatė, kad SSRS kariuomenės naudojami pastatai ir statiniai priklauso Lietuvos Respublikai. Kariuomenės „buvimo“ Lietuvoje statusas buvo pagrįstas tik Sovietų Sąjungos įstatymais. Tarptautinė teisė nepripažino ir jokios „įgijimo senaties“ – teisės pažeidimas (Lietuvos okupacija) negalėjo sukurti Sovietų Sąjungai jokių teisių. 1992 m. balandžio 27 d. buvo priimtas dar vienas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl referendumo paskelbimo piliečių valiai pareikšti dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlyginio ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir žalos Lietuvai atlyginimo“: už SSRS kariuomenės išvedimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos balsavo daugiau kaip du trečdaliai visų rinkėjų, o iš dalyvavusiųjų balsavime – 90,67 proc.
Tuo metu balsavę piliečiai intuityviai suvokė, kad balsuodami už žalos atlyginimą jie niekada nesulauks visiško tos žalos kompensavimo.
Tuo metu balsavę piliečiai intuityviai suvokė, kad balsuodami už žalos atlyginimą jie niekada nesulauks visiško tos žalos kompensavimo. Kartu su visais balsavo ir šimtai tūkstančių buvusių tremtinių, politinių kalinių ir jų artimųjų, kurie tebeturėjo giliai paslėptą traumuojančią patirtį – pusę šimto metų laikyti atstumtaisiais, trečiarūšiais žmonėmis, buvo kamuojami savo prisiminimų ar depresijų ir kitų sveikatos negalavimų... Jų tikrai nekamavo joks „Stokholmo sindromas“, priešingai negu vienvaldiškumą praradusios komunistinės nomenklatūros vaikų ir vaikaičių.
Ir pagaliau visi atsikratė okupantų kariuomenės! 1993 m. rugpjūčio 31 d. buvusi okupacinė, o tuo metu jau neteisėtai Lietuvos teritorijoje buvusi Rusijos kariuomenė, paliko Lietuvą. Tuomet buvo nustatyta, kad SSRS kariuomenė paliko neteisėtai įgyto turto už 716 mln. dolerių, o ekologinė žala buvusiose karinėse teritorijose siekė net 1,78 mlrd. dolerių. Lietuva tapo pirmąja Rytų Europos valstybe, išsivadavusia nuo okupacinės kariuomenės Lietuvos piliečiai savo pastangomis, pagal tarptautinės teisės nuostatas likvidavo vieną pagrindinių okupacijos ir aneksijos ramsčių. Su istorine Laisvės diena!
Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys.
