Valstybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją ir jos gynimas 1991 m. sausio 13-ąją daugelį lietuvių privertė naujai pažvelgti ir į savo gyvenimą, ir į tautos istoriją. Ir pardėti suprasti, ką iš tikrųjų atneša valstybingumas. Ir pirmiausia tai – atsakomybė ne tik už pačius save.
Žinoma, daug kas priklausė ir priklauso nuo asmeninės patirties. Patyrusieji sovietinį terorą daugiausia iš griežtų antikomunistinių pozicijų vertina socialistinę praeitį. Juk tuo metu jiems teko patirti diskriminacinės, žmogaus teises ir galimybes ribojančios sistemos poveikį.
Lietuva turėjo būti suskaldyta: Vilniaus kraštas, Klaipėdos kraštas ir Sniečkaus (dab. Visagino) miestas su atomine elektrine turėjo likti Sovietų Sąjungoje.
Jiems ta praeitis – tai okupacija, Lietuvos valstybingumo praradimas, nukrypimas nuo natūralaus tautos ir visuomenės vystymosi kelio, patirti neatlyginti žmonių, valstybės, ūkio nuostoliai.
Tie, kurie nepatyrė nei teroro, nei persekiojimų, nei diskriminacijos, ypač jei dar priklausė valdančios nomenklatūros sluoksniui, tą praeitį vertino ir vertina jei ne kaip „socialistinį valstybingumą“ (ir nepamiršta pridėti „jog ir tuomet dirbome Lietuvai“, o sutriuškinus pasipriešinimą Lietuva buvo ne tik sovietizuota, bet ir industrializuota ir urbanizuota), tai kaip pakankamai normalų gyvenimą.
Taip siekiama pamiršti sunaikintą žemės nuosavybę, asmeninės nuosavybės teisių nepaisymą (vienkiemių naikinimą), sukurtas ekologines problemas, prievartinę ateizaciją, valdančiai nomenklatūrai privilegijomis garantuotą socialinį saugumą, amžiną socialistinės visuomenės palydovą – ribotą pasirinkimą (prekių, galimybių ir t.t.), gyvenimą nuo pasaulio atskirtoje uždaroje valstybėje, emigracijos ir kelionių į užsienį draudimus, „uždaras teritorijas“ ir t.t.
Per ketvirtį amžiaus jau spėjome pamiršti, kad dešimtys tūkstančių patirdavo patyčias sovietinėje armijoje ir iš jos kasmet buvo atvežama 20-30 lietuvių cinkuotuose karstuose. Pamiršome, kaip Lietuvos turtas buvo nusavinamas sovietų imperijos naudai, pamiršome psichiatrinę prievartą, baigiame pamiršti KGB ir „geležinę uždangą“...
Lietuva prieš dvidešimt penkerius metus pralaužė pastatytą „geležinę uždangą“. Tautinio atgimimo („dainuojančios revoliucijos“) laikais (1988-1990 metais) politinės, etinės ir simbolinės vertės buvo svarbios visuomenės daugumai – valstybinės nepriklausomybės ir pilietinių laisvių atgavimas, demokratijos kūrimas
Antrojo, po 1918 m. metų, Atgimimo metu šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių įsijungė į politinę veiklą, kuri griovė iki tol stipriausios komunistinės valstybės pamatus. Daugiau kaip milijonas Lietuvos piliečių savo parašais patvirtino okupacinės kariuomenės išvedimo reikalavimą, daugiau kaip milijonas Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių 1989 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje ir nutiesė 600 km gyvą rankų grandinę nuo Vilniaus iki Talino...
Sovietų Sąjungos KGB Lietuvos padalinys pasiūlė sukurti tokią situaciją, kad Lietuvos pasitraukimas iš SSRS būtų akivaizdžiai nenaudingas.
1990 m. vasario 24 d. išrinktiems Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatams buvo suteiktas mandatas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba realizuodama šį mandatą paskelbė apie valstybės suverenių galių atstatymą – restitutio in integrum (buvusio statuso atstatymą).
Lietuvos AT pareiškė, kad „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.
Tačiau tarptautinė padėtis buvo nepalanki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Vakarų valstybės, atidžiai stebėjusios įvykių Lietuvoje poveikį M.Gorbačiovo vidaus ir užsienio politikai, daugiausia siūlė tik moralinę paramą. Oficialiai nepripažinusios Lietuvos okupacijos, Vakarų valstybės neskubėjo teikti paramos atsikuriančiai Lietuvos valstybei.
Visos Vakarų šalys sirgo gorbomanija, t. y. pasidavė apie M.Gorbačiovą kuriamam įvaizdžiui, kad jis Sovietų Sąjungą pertvarko viso pasaulio labui, ir labiau palaikė SSRS vadovą, o ne Lietuvą. Taigi svarbiausias klausimas Lietuvai, siekiančiai savo valstybės pripažinimo, buvo santykių su didžiąja kaimyne – Sovietų Sąjunga – sureguliavimas. Tačiau tai nebuvo pasiekiama su vienos pusės gerais norais, nes Kremliuje iš karto pradėtas kurti jėgos panaudojimo scenarijus.
Po 1990 m. kovo 11 d. Sovietų Sąjunga pradėjo taikyti naujas politinio, propagandinio, karinio ir ekonominio spaudimo priemones. Buvo skatinama Lietuvos dezintegracija („autonomizacija”), išlaikomos Maskvai pavaldžios struktūros (KGB, sovietinė kariuomenė), paskelbta ekonominė ir finansinė blokada, palaikomos antivalstybinės organizacijos ir organizuojamas valstybės perversmas.
Sovietų Sąjunga ir toliau siekė naudotis Lietuvos teritorija, akvatorija bei oro erdve be reikiamų susitarimų ir stengėsi ignoruoti piliečių valią.
Kovo 12 d. Maskvos įgaliotas desanto kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas jau pradėjo modeliuoti galimo valstybės perversmo Lietuvoje planus.
Sovietų Sąjunga tuo tarpu perėjo prie neilgai brandintos Lietuvos ekonominės blokados politikos. Lietuvos ekonominė blokada truko 74 dienas: nuo balandžio 20 d. iki liepos 2 d. Nutrauktas naftos tiekimas, apribotas degalų pardavimas, buvo sustabdyti ešelonai su jau siunčiamomis prekėmis ir žaliavomis.
Taip tikėtasi sukelti socialinius neramumus. Siekiant kaip nors priversti Lietuvos Respublikos AT pakeisti poziciją, Sovietų Sąjungos KGB Lietuvos padalinys pasiūlė sukurti tokią situaciją, kad Lietuvos pasitraukimas iš SSRS būtų akivaizdžiai nenaudingas.
Lietuva turėjo būti suskaldyta: Vilniaus kraštas, Klaipėdos kraštas ir Sniečkaus (dab. Visagino) miestas su atomine elektrine turėjo likti Sovietų Sąjungoje.
„Klaipėdos išlaikymas mūsų rankose, kaip vienintelio Lietuvos jūrų uosto, – teigė KGB analitikai, – leis mums subalansuoti Sąjungai pavojingą situaciją ir esant reikalui daryti Lietuvai įtaką mums reikalinga kryptimi”. Buvo tęsiamas psichologinis, propagandinis ir politinis „šaltasis karas“ prieš Lietuvos Respubliką.
Tokia buvo pradžia. Pasak karinių ekspertų, 1990 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuota apie 70-100 tūkst. Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų kariškių, kurie sudarė realią Maskvos karinę atramą.
Ir Maskva toliau stengėsi vykdyti neteisėtas jaunuolių mobilizacijas į sovietinę armiją. Dar iki sausio 13-osios Lietuvoje nesėkmingai 1990 m. bandžius du kartus organizuoti šaukimus į sovietinę kariuomenę, paskelbta, jog Lietuvoje šaukimo į karinę tarnybą planas įvykdytas vos 4,7 proc.
Bet tuo pat metu KGB analizuodama situaciją Lietuvoje matė ir realią padėtį, kurią apibūdino taip: „Lietuvos valstybinės nepriklausomybės ne SSRS sudėtyje idėja giliai prasismelkusi ir praktiškai užvaldžiusi daugumos Lietuvos gyventojų protus. Prieš ją pasisako nedidelė dalis (20-25 proc.) – daugiausia nelietuviai ir buvę sovietiniai aktyvistai. Tai leidžia Landsbergio šalininkams nuosekliai vykdyti Lietuvos išėjimo iš SSRS kursą. Galima prognozuoti, kad šis santykis į pozityvią pusę gali pasikeisti ekonominės padėties pablogėjimo respublikoje atveju...“.
Vietinis KGB padalinys numatė ir vieną Maskvai naudingą prevencinę akciją: Krašto apsaugos ir Valstybės saugumo departamentų bei Lietuvos šaulių sąjungos paleidimą pagal Sovietų Sąjungos prezidento įsaką. Tai KGB nuomone “sutvirtintų Prezidento ir SSRS konstitucijos autoritetą, respublikoje konsoliduotų prieš atsiskyrimą nuo Sąjungos pasisakančias sveikas jėgas, taip pat turėtų mums palankų psichologinį poveikį lietuvių pusei būsimose derybose su SSRS“.
KGB vertinimu, Lietuvoje sukarintose formuotėse, kurioms priskyrė ne tik anksčiau minėtas struktūras, bet ir „Sąjūdžio“ renginiuose tvarką palaikančius žaliaraiščius, buvo apie 15 tūkst. žmonių. Visi šie žmonės ir struktūros įvertinti kaip bet kada galintys apsiginkluoti būsimos nacionalinės kariuomenės kariai bei padaliniai.
1990 m. liepos 25 d. pasirodė M.Gorbačiovo įsakas, draudžiantis veikti ginkluotoms formuotėms ir liepiantis konfiskuoti jų ginklus. Nors pati KGB pripažino, kad neturi tiesioginių įrodymų apie minėtų departamentų ir šaulių ginklavimąsi, bet siūlė įsaką ir jiems pritaikyti.
Kad to bus anksčiau ar vėliau imtasi pasidarė akivaizdu 1990 m. lapkričio 23 d. paskelbus naujos Sąjungos (Sovietų Suverenių Respublikų Sąjungos) sutarties projektą ir SSRS Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą, kuriuo „leido prezidentui ginti piliečių teises (…) imantis net nepaprastųjų priemonių“.
Lietuvai laukiant nors simbolinių derybų pradžios, Sovietų Sąjungos aukščiausioji valdžia nebuvo atsisakiusi jėgos demonstravimo arba karinio spaudimo politikos (karine jėga imant saugoti sovietinius paminklus Vilniuje, Klaipėdoje ir kt.), nuo lapkričio mėn. imtasi ruošti labai konkrečius nepaprastųjų priemonių planus. Tęstas, tik su nauju įkarščiu, psichologinis, propagandinis ir politinis „šaltasis karas“ prieš Lietuvos Respubliką.
Tokiomis sąlygomis ir atėjo 1991-ųjų metų sausis, kai piliečiams teko patiems ginti savo valstybės ir laisvo žodžio simbolius – Aukščiausiąją Tarybą ir televiziją. Tuo metu tūkstančiai Lietuvos piliečių pasikeisdami budėjo prie besikuriančiai valstybei svarbiausios įstaigos – Aukščiausiosios Tarybos Vilniuje.
Vėliau dar buvo Medininkų tragedija, rugpjūčio pučas... Daugeliu atžvilgių katastrofiškame XX amžiuje Lietuva du kartus sugebėjo atkurti valstybę. Vos atgavusi teisę kalbėti gimtąja kalba, lietuvių tauta turėjo pusę XX amžiaus ginti savo kultūrą, teisę kalbėti lietuvių kalba.
Tris kartus lietuvių tauta turėjo demonstruoti savo sugebėjimus ginti savo teisę į valstybingumą. Bet tai jau praeitis, istorija. Lietuva yra nelengvame kelyje, bet su viltimi, kad atgauta laisvė bus naudojama tik bendrai visų piliečių gerovei.
Dr. Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
