Nesenai VKEKK, vadovaudamasi tik sau vienai suprantama metodika, priėmė sprendimą, numatantį, kad visi elektros energetikos įmonės LESTO sutaupyti 105 milijonai litų grįžtų vartotojams. Atrodo, reikėtų džiaugtis bei sveikinti VKEKK dėl tokio išskirtinio rūpesčio vartotojais, tačiau ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti.
Priimdama sprendimą VKEKK visai neatsižvelgė į kitą medalio pusę. Nebuvo apsvarstyta tai, kokią įtaką tokie sprendimai, kai iš įmonės atimami sutaupyti pinigai ir atiduodami vartotojams, padarys tolesnei LESTO veiklai ir taikomai kainodarai.
Nebuvo apsvarstyta tai, kokią įtaką tokie sprendimai, kai iš įmonės atimami sutaupyti pinigai ir atiduodami vartotojams, padarys tolesnei LESTO veiklai ir taikomai kainodarai.
Tokia neapgalvota reguliavimo politika tikrai neskatina energetinių įmonių dirbti efektyviau ir mažinti veiklos sąnaudas.
Juk minėti 105 milijonai neatsirado dėl didelių tarifų – tai buvo nuoseklaus LESTO veiklos sąnaudų mažinimo ir efektyvaus vidaus išteklių panaudojimo rezultatas.
Pavyzdžiui, 80 milijonų litų sutaupyta dėl darbuotojų sąnaudų – pertvarkytas klientų aptarnavimo tinklas, optimizuotos darbuotojų funkcijos, dalis procesų automatizuota IT sistemų pagalba.
Apie 10 milijonų mažiau buvo sumokėta konsultantų paslaugoms, dar tiek pat sutaupyta mažiau išleidus pastatų išlaikymui, komunalinėms išlaidoms.
Galima daryti prielaidą, kad matydama tokią VKEKK vykdomą reguliavimo politiką – „nudrožti” efektyviai veikiančias įmones, LESTO ateityje neefektyvins savo veiklos, nes įmonei bus paprasčiausiai nenaudinga tai daryti. Sąnaudos guls į tarifą vartotojams ir nereiks sukti galvos, kaip veikti efektyviau.
Toks abejotinas VKEKK sprendimas užkliuvo ir analitikams, netgi Specialiųjų tyrimų tarnyba, nesenai atlikusi VKEKK korupcijos rizikos analizę, pabrėžė, kad komisijos taikomos metodikos formuluotė, apibrėžianti veiklos viršpelnį, uždirbtą efektyvinant sąnaudas, sąvokinė konstrukcija yra nekorektiška ir sunkiai logiškai paaiškinama.
Logika paprasta – kam taupyti, jei galima netaupyti! Juk vis tiek reguliuotojas atims tai, kas sutaupyta, o jei netaupai, tai didesnės sąnaudos bus tiesiog įtrauktos į tarifą ir gyventojai viską padengs. Atrodo, kad tokias tiesas jau seniai supratę šilumininkai nesuka sau galvos dėl taupymo perkant biokurą, kurio kaina daro ypatingą įtaką centralizuotai tiekiamos šilumos kainai gyventojams.
Logika paprasta – kam taupyti, jei galima netaupyti! Juk vis tiek reguliuotojas atims tai, kas sutaupyta, o jei netaupai, tai didesnės sąnaudos bus tiesiog įtrauktos į tarifą ir gyventojai viską padengs.
2014 m. balandžio mėnesį „Verslo žiniose“ jau buvo klausiama dėl viešoje erdvėje daugėjančių įtarimų, kad didžiosios šilumos gamybos įmonės manipuliuoja biokuro kainomis, siekdamos paslėpti tikrąjį reguliuojamos veiklos pelną.
Aiškumo dėlei reikia pažymėti, kad vidutines svertines biokuro kainas savo metodikomis nustato pati VKEKK. Nors metodikoje rašoma, kad nustatant vidutines biokuro kainas atsižvelgiama į sandorių kainas energijos išteklių biržoje, realybėje VKEKK paskelbtas liepos rinkos kainos vidurkis buvo net 19 proc. didesnis nei kaina, kurią tą patį mėnesį mokėjo katilinės, biokurą įsigijusios „Baltpool“ aukcionuose (www.baltpool.lt).
Panašios tendencijos vyravo ir vėlesniais mėnesiais. Tokią aukštą kainą daugiausia lėmė už biržos ribų sudarytų sandorių kaina. Tad įmonėms nėra jokios paskatos pirkti biokurą biržoje ir taip sutaupyti. Biokurą nusipirkus 19 proc. brangiau negu biržos kainos, kaštus galima paprasčiausiai įtraukti į šilumos kainas, o pelnus nusodinti susijusiose, biokuro tiekimo įmonėse, paliekant Lietuvos gyventojus ir šeimas su didesnėmis sąskaitomis už šilumą.
Taip ir lieka atviras klausimas, į kurį VKEKK turėtų viešai atsakyti – kokios yra tikros „Vilniaus energijos“ biokuro pirkimo kainos iš „ICOR“ grupei priklausančios UAB „Bionovus“ bei kaip VKEKK galėjo patobulinti savo metodikas, kad „Vilniaus energijos“ perkamo biokuro kaina bent tik keliais procentais skirtųsi nuo biržos kainos.
Atėjo laikas VKEKK viešai paaiškinti visuomenei, kokiais principais vadovaujantis yra taikoma skatinamoji reguliavimo politika elektros ir centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuose, kaip ji praktiškai sukuria paskatas įmonėms taupyti visų rūšių sąnaudas ir efektyvinti savo veiklą. Kol kas matome visiškai atvirkštinę situaciją.
Dar 2010 m. sausio mėnesį kandidatė į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkus D.Korsakaitė sakė, kad pagrindinis jos tikslas naujojoje darbovietėje būtų stengtis suderinti valstybinius ir privačius bei vartotojų ir verslininkų interesus energetikos sektoriuje.
Tenka tik apgailestauti, kad baigiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko kadencijai, šis tikslas taip ir lieka neįgyvendintas.
Arvydas Darulis yra buvęs energetikos viceministras
