Neveltui, Rytų Azijos ekonominės galybės drąsiai nėra vadinamos gerovės valstybėmis, nes turi ribotą, silpną socialinę apsaugą. Egzistuojantys, kad ir negryni, trys pagrindiniai gerovės valstybės modeliai Vakaruose remiasi:
- socialinėmis teisėmis (institucinis – universalus - perskirstomasis modelis);
- darbo rinka (bismarkinis-korporatyvus-konservatyvus modelis);
- rinka (liberalus-marginalinis-likutinis modelis).
Nors visuose šiuose modeliuose yra pripažįstamas socialinių teisių vaidmuo, bet tik pirmasis modelis realiai, praktikoje į tai orientuojasi. Europos gi šalys išsiskiria pagal savo gerovės valstybių išsivystymo lygį, jeigu jas lyginsime ne tik su Rytų Azija, bet ir su Šiaurės bei Pietų Amerikomis, Australija ir Okeanija. Afrika šiuo požiūriu yra menkiausiai išsivystęs žemynas. Tačiau gerovės valstybės dėl technologinio vystymosi ir dirbtinio intelekto sulaukia ir sulauks ateityje didelių iššūkių, padidinto spaudimo.
Štai, JAV milijardierius Elonas Muskas pranašauja, kad tolimesnėje ateityje, dėl dirbtinio intelekto ir robotizacijos, tiesiog nebeliks daugybės darbo vietų. Logiškai galvojant, peršasi išvada, kad būtent bismarkinis-korporatyvus-konservatyvus gerovės valstybės modelis (Lietuvoje tai atitiktų Sodros sistemos modelį), kuris remiasi gyventojų pasiekimais darbo rinkoje, patirtų didžiausią grėsmę savo išlikimui. Šiame modelyje ypatingai svarbią vietą sudaro valstybinio socialinio draudimo išmokos, kurios yra mokamos dėl vadinamųjų socialinių rizikų pasireiškimo – senyvo amžiaus, neįgalumo, ligotumo ir pan.
Kas pakeistų šias socialines išmokas? Į tokį klausimą Guy Standingas ir daugybė kitų tyrėjų atsako vienu balsu – universalios, vienodos bazinės socialinės pajamos kiekvienam gyventojui (basic income), kurios būtų išmokamos nepriklausomai nuo jokių kitų kriterijų. Nors bazinių pajamų eksperimentai (tyrimai) jau yra įvykę keliose valstybėse, kol kas tai yra tik labai riboti praktiški bandymai. Mažesnius biudžetus turinčios šalys, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, yra pasiskaičiavusi, kad, jeigu pritaikytume bazinių pajamų principą, dabartiniu metu kiekvienas Lietuvos gyventojas tegautų apie 200 eurų per mėnesį.
Akivaizdu, kad tokių lėšų normalesniam pragyvenimui neužtektų. Ekonomiškai pirmaujančiose Vakarų šalyse bazinės pajamos būtų didesnės, bet dabartiniu metu daug uždirbančių darbo rinkos dalyvių tai irgi netenkintų. Be to, iki masinio darbų išnykimo – dar ilgas kelias. Ir kyla klausimas, ar jis nebūtų labai jau vingiuotas, su dažnu atkritimu. Tačiau teoriškai galima daryti išvadą, kad, įgyvendinus „bazinių pajamų“ idėją, tradicinė gerovės valstybė, o ypač – ta, kuri remiasi darbo rinka, nueitų į praeitį. Išnyktų ir milžiniškas ją aptarnaujantis biurokratinis aparatas, o bazinių pajamų išmokėjimas būtų paprastas ir visiems lengvai suprantamas. Ar tai būtų gerovės valstybės pabaiga? – kaip pažiūrėsime.
Štai, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Dainius Bernotas taip nemano, nes, pagal jį, bazinės pajamos, mokamos visiems vienodai, rodo pajamų „universalumą“ pagal socialinių teisių principą. Juk nesvetima tai ir perskirstymo principui, kuris yra dominuojantis toliausiai pažengusiose gerovės valstybėse. Pagal Dainių Bernotą, gerovės valstybė tik pereitų į kitą, universalesnį lygį.
Tačiau niekas, tikriausiai, neprieštaraus, kad tradicinė gerovės valstybė tokiu atveju išnyksta, darbo rinkoje lieka tik tokie socialines paslaugas teikiantys darbuotojai, kurių empatijos ir kontakto reikia senyviems ar neįgaliems asmenims, lieka, matyt, psichologai ir psichiatrai, kiti sveikatos apsaugos darbuotojai, kurie irgi prisidėtų prie efektyvaus socialinio darbo reikalavimų. Ir, matyt, kol ekonomika nėra besąlygiškai galinti patenkinti svarbiausius visų gyventojų poreikius, kol egzistuoja skurdas ir nepritekliai, yra, matyt, gerokai per anksti kalbėti apie tradicinių gerovės valstybių kūrimo pabaigą.
