Gali iškilti naujos prioritetų pasirinkimo problemos ir nedelsiamų sprendimų priėmimo klausimai. Tikriausiai keisis ir gyventojų elgesys, vartojimo įpročiai, lūkesčiai dėl darbo susiradimo, kis laisvalaikio praleidimo stilius, palyginus su pernykščiu sezonu, sumažės turistinių poilsinių ir pažintinių kelionių, keisis bendras psichologinis klimatas. Atrodo, kad kyla grėsmė ir gerovės valstybės vystymo teorijai bei praktikai Lietuvoje. Štai anksčiau Vakaruose, sušlubavus ekonomikai, dažnai tekdavo stebėti ne tik naujų gerovės valstybės priemonių įvedinėjimą, bet ir kai kurių atsitraukimą, arba neįtraukimą į politinę dienotvarkę.
Gerovės valstybė – tai pirmiausia valstybės institucijų, ir jas papildančių nevyriausybinių bei privačių organizacijų veikla socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, aprūpinimo būstais, švietimo, kultūros srityse, siekiant galimybių lygybės ir socialinio teisingumo. Gerovės valstybių teorija ir praktika pirmiausia buvo įgyvendinta socialinėje apsaugoje, tik vėliau išsiplėtė ir į kitas sritis.
Per pastaruosius tris dešimtmečius gerovės valstybės Vakaruose kažkiek atsitraukė, tačiau nežlugo. Jos savo „auksinį amžių” išgyveno 50-80-ais praėjusio amžiaus metais, bet dar ir šiandien jos vis dar tebestovi ant tų pačių socialinių-ekonominių ir vertybinių pamatų. Tačiau ar jų dabartinis, jau net ne „sidabrinis“, o „bronzinis amžius” nevirs „geležiniu“? Iš kitos pusės, matosi ir akivaizdus domėjimasis gerovės valstybe pasaulyje ir Lietuvoje būtent dabar, kai neoliberalus vystymasis priėjo aklavietę, ir jau nebeatrodo vienintele pažangia judėjimo kryptimi. To supratimui ypač pasitarnavo pasaulinė ekonominė krizė, vykusi 2008-2010 metais, galima manyti, kad atitinkamą neoliberalizmo įvertinimą įtakos ir pastaroji, COVID-19 krizė.
Gerovės valstybių teorija ir praktika pirmiausia buvo įgyvendinta socialinėje apsaugoje, tik vėliau išsiplėtė ir į kitas sritis.
Apibrėžiant šiandieninės Lietuvos gerovės valstybės kūrimo tipą, ją galima vertinti tik kaip minimalią post-komunistinę korporatyvinio-bismarkinio-klientelistinio tipo gerovės valstybę, iš lėto dreifavusią į liberalų-marginalinį tipą, tačiau kažkiek pristabdytą, norim tai, ar nenorim to pripažinti, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdymo. Kodėl vadiname judėjimą link liberalaus – marginalinio? Todėl, kad toks tipas generuoja marginalines grupes ir socialinę atskirtį.
Gerovės valstybes galima skirstyti net filosofiniu požiūriu, nes šis skirstymas pasižymi ne tik gnoseologiniu (pažinimo), bet, dėl savo „socialinio jautrumo“ – ir ontologiniu (būties) bei aksiologiniu (vertybių) aspektais. Gerovės valstybės skirstomos ir socialiniu-politiniu požiūriu – t.y. ekonominiu, sociologiniu ir politologiniu aspektais. Taip liberali marginalinė gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Tipiškiausios šio modelio šalys yra anglosaksiškos valstybės. Konservatyvi korporatyvinė (bismarkinė) gerovės valstybė pirmenybę teikia priklausomybei nuo darbo rinkos ir šeimos.
Tipiškiausios šio modelio šalys yra kontinentinės Vakarų Europos valstybės, kurias galima skirstyti į labiau šiaurėje, pietuose ir rytuose esančias šalis. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, M.Ferrera, iš šio modelio, kaip atskirą tipą, išskiria daugiau klientelizmo požymių turinčias Pietų Europos valstybes, kuriam apibrėžti yra vartojami ir Viduržemio bei Romaniškojo modelio pavadinimai. Europos Sąjungos Centrinės ir Rytų Europos valstybės, o dar daugiau – likusios Rytų Europos valstybės, irgi turi nemažai pastarojo modelio savybių – taigi jas būtų galima skirti kaip atskirą valstybių grupę, kurią kai kurie autoriai padalija dar į kelias valstybių grupes. Universali institucinė socialinė-demokratinė gerovės valstybė pirmenybę teikia valstybei ir socialinei pilietybei, jai svarbu socialinė lygybė ir solidarumas.
Tikriausiai keisis ir gyventojų elgesys, vartojimo įpročiai, lūkesčiai dėl darbo susiradimo, kis laisvalaikio praleidimo stilius, palyginus su pernykščiu sezonu, sumažės turistinių poilsinių ir pažintinių kelionių, keisis bendras psichologinis klimatas.
Tipiškiausia šio modelio šalis yra Švedija kartu su kitomis keturiomis Šiaurės Europos valstybėmis. Tai-socialinių teisių valstybės, o Lietuvai, norinčiai (ir jeigu iš tiesų norinčiai) iš jų mokytis, pirmiausiai iškyla požiūrio klausimas būtent dėl socialinių teisių. Tą yra pabrėžęs ir toks ekonomikos bei socialinės politikos autoritetas Lietuvoje, kaip Romas Lazutka, panašiai yra kalbėjęs ir Boguslavas Gruževskis.
Svarbia ir aktualia naujų socialinių mokslų tyrimų kryptimi gerovės valstybių problematikoje visumoje galėtų tapti gerovės valstybių modelių ir viešojo administravimo modelių atitikimo ir suderinamumo problema. Tokio tyrimo tikslas būtų nustatyti logišką, racionalų, neprieštaraujantį sau šių modelių santykį, kuris skatintų tokį efektyvų viešąjį administravimą, kuriuo būtų pasiekiami socialiniai veiksmingos gerovės valstybės tikslai. Teigiu, kad liberalus marginalinis gerovės valstybės modelis anglosaksiškose šalyse generuoja naująją viešąją vadybą (New Public Management) ir atvirkščiai, o korporatyvus-konservatyvus gerovės valstybės modelis labiau atitinka hierarchinį viešojo administravimo modelį kontinentinės Vakarų Europos valstybėse.
Tam tikri naujojo viešojo valdymo (New Public Governance) bruožai atsiskleidžia labiau universalų perskirstomąjį socialdemokratinį modelį kūrusiose Šiaurės Europos šalyse. Kyla klausimas dėl Pietų, Centrinės ir Rytų Europos gerovės valstybės modelių, kuriems, be „bismarkinių“ korporatyvaus modelio savybių, būdingi ir klientelistiniai elementai, ir kurios pastaruoju metu „dreifavo“ liberalaus marginalinio modelio link, tik Vengrijoje ir Lenkijoje šie procesai buvo gerokai pristabdyti. Dėl klientelistinių bruožų (nepotizmo, korupcijos, protekcionizmo, mažo nevyriausybinių ir politinių organizacijų aktyvumo) šioms valstybėms, o pirmiausia Albanijai, Bulgarijai, Rumunijai, piečiau esančioms buvusios Jugoslavijos respublikoms, o iš Baltijos šalių pirmiausia Lietuvai yra ypač aktualus naujojo viešojo valdymo elementų formulavimas ir jų įgyvendinimas.
Dėl COVID-19 poveikio ekonomikai pirmiausia vartojimo padidinimas mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams pagerintų ekonomikos būklę. Socialinės išmokos, pakeltas minimalus atlyginimas, ar padidintas neapmokestinamas minimumas, kaip sutaria ekonomistai ir politologai, pirmiausia yra skiriamas vartojimui ir įsilieja į ekonomiką greičiausiai. Emigracijos sumažinimui tai irgi būtų naudinga, nes disponavimas kelių šimtų eurų papildomomis pajamomis gali nusverti norą emigruoti.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.
