Globalizacinė rizika gali būti apibrėžiama kaip sisteminė pačios visuomenės saviveikla, kurios tykoja grėsmės ir pavojai, nulemti postmodernizmo procesų. Socialinė rizika čia tampa kasdienine rutina, kuri yra pavojinga visai visuomenei.
Tokiu atveju visuomenei aktualesniu uždaviniu turi būti jau ne ekonominio vystymosi tempai, kurie tampa savitiksliai, o saugumo normos ir jų laikymasis. Globalizacija, skatindama pelno normos didinimą ir beatodairišką pelno vaikymąsi, pradeda grasinti socialinei apsaugai ne tik siauresniu, tradicinių socialinės rizikos grupių apsaugos požiūriu, bet ir platesnės rizikos apimties prasme.
Socialinė ir sveikatos apsauga, žmogaus teisės, išsilavinimas ir ekologija pradeda užimti žemesnes nacionalinių prioritetų vietas. Globalizacijos sąlygomis prie to prisideda sumažėjęs visuomenės aktyvumas: vietinės iniciatyvos, savivalda ir socialiniai, visuomeniniai judėjimai turi menką politinę vertę.
Globalizacijos sąlygomis formuojasi nekontroliuojamos situacijos, nešančios grėsmę ne tik atskiram individui, tačiau ir bendruomenėms, ištisoms socialinėms grupėms, o galiausiai – nacionalinėms valstybėms.
Nuo to ypač kenčia besivystančių valstybių politinės ir socialinės sistemos. Atskiro, nepriklausomo žmogaus balsas nebevertinamas ir pradeda nieko nebelemti.
Globalizacijos sąlygomis formuojasi nekontroliuojamos situacijos, nešančios grėsmę ne tik atskiram individui, tačiau ir bendruomenėms, ištisoms socialinėms grupėms, o galiausiai – nacionalinėms valstybėms.
Viena vertus, vyksta rizikos plėtra, t.y., kai globalinės problemos paliečia visus visuomenės narius be išimties, nepriklausomai nuo socialinės padėties, klasės ar valdžios.
Kita vertus, vyksta tokia globalizacija, kuri įtakoja tik tam tikras gyvenimo sritis (pvz., finansinių rinkų kaita, kariniai konfliktai). Taip pat vyksta rizikos institucionalizacija, pasireiškianti atitinkamų organizacijų atsiradimu, kurios riziką supranta kaip asmeninio veikimo principą (pvz., investicinės rinkos, azartiniai lošimai, sportas, draudimas).
Kartu globalizacijos sąlygomis sustiprėja veiklos „bumerango“ principas (pvz., industrializacija sukelia ekologines problemas, naujas, taip vadinamas „socialines ligas“ sukelia netinkamas gyvenimo būdas ar profesijos). Globalizacijos rizikos faktoriai formuoja nestabilų, nenuspėjamą socialinio gyvenimo pobūdį.
Socialinė politika ir socialinė apsauga beveik visą XX-ą amžių formavosi nacionalinėse valstybėse, o ir dabar yra vykdoma nacionaliniuose rėmuose. Socialinės apsaugos teisė beveik visada buvo tik nacionalinių valstybių kompetencija ir jurisdikcija, o kaip su socialine apsauga turi būti dabar, didėjant gyventojų mobilumui per valstybių sienas tiek legaliais, tiek ir nelegaliais būdais?
Akivaizdu, kad globalizacija, sumažindama nacionalinių valstybių reikšmę ir kompetencijų ribas, viena vertus, padidina viršnacionalinių darinių, kaip Europos Sąjunga ir NATO reikšmę. Kita vertus, sumažėjus nacionalinių valstybių reikšmei, išauga regioninių darinių svarba – stiprėja regionalizacijos procesai.
Dažnai regionalizacija veda prie glokalizacijos reiškinių. Kartais ištisi regionai (pvz., islamo pasaulyje, Lotynų Amerikoje, Velse) atsiduria pralaimėtojų vaidmenyje. Lietuvoje tokios neigiamos regionalizacijos pavyzdžiu gali būti Tauragės apskritis, kurios bendrasis vidaus produktas, skaičiuojant vienam gyventojui, 2001-2014 metais beveik 3 kartus nusileido Vilniaus apskričiai, taip pat žymūs skirtumai pačioje Vilniaus apskrityje.
Tačiau ne visada regionalizacija generuoja didesnę marginalizaciją ir glokalizaciją, kartais ji, kaip tai vyksta Europos Sąjungoje, skatina vystymąsi ir socialinio saugumo normų įtvirtinimą stiprėjančiuose regionuose, grafystėse, apskrityse, rajonuose ir savivaldybėse.
Tačiau tarp vakarietiškų ir ne-vakarietiškų civilizacijų globalizacija užbrėžia tam tikrą takoskyrą, kuri dažniausiai nepalankiai veikia ne-vakarietiškas civilizacijas.
Vakarai užima tik 15 proc. planetos, o valdo 70 proc. pasaulio resursų, gamybos bei prekybos. Globalizacijos procesas Vakarams suteikia kontrolės ir palaikymo svertus, kurių pagalba, esant būtinybei, galima likviduoti potencialius savo konkurentus.
Dažnai globalizacijos sąlygomis stiprūs nacionaliniai dariniai tampa dar stipresniais, o silpni – dar silpnesniais. Silpnai išsivysčiusioms valstybėms, norinčioms išlikti techninio-informacinio vystymosi bei intensyvios tarptautinės prekybos amžiuje, tai padaryti įmanoma tik įtvirtinus save kaip nepriklausomą valstybę regioninės integracijos rėmuose.
Tokioje situacijoje lemiamą vaidmenį vaidina nacionalinio vystymosi strategija. Nacionalinio vystymosi strategija, mažinant socialinę atskirtį Lietuvoje, atsispindi ratifikuotuose bendresnio pobūdžio Jungtinių Tautų, Tarptautinės darbo organizacijos ir kai ikurių kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose.
Europos Socialinės Chartijos pasirašymas yra geriausias to pavyzdys. Tačiau formalus priklausymas tarptautiniams junginiams ir atvirumas globalizaciniams procesams ne visada valstybėms garantuoja sėkmę, ką parodė neseni Graikijos įvykiai.
Įdomu tai, kad paprasti graikai seniai gyveno bręstančių neigiamų procesų nuojautomis. Stažuojantis Graikijoje dar 2005 metais, teko suprasti, kaip jos akademinis personalas labai neigiamai vertino, atrodo, pasisekusios Atėnų olimpiados organizavimą 2004 metais, kuris jau tada atrodė šalies gyventojams nepakeliama finansine ir organizacine našta.
Įvairūs mažesnių ir ekonomiškai silpnesnių valstybių pirmininkavimai tarptautinėse organizacijose ir dabar yra pasiekiami įtempus visas valstybių jėgas tiek organizaciniu, tiek ir kitais požiūriais.
Noras gražiau atrodyti, negu iš tikrųjų, tikrai mažai prisideda prie realių socialinių problemų sprendimo šalyse, kurios vis dažniau ir dažniau patiria įvairias globalizacines rizikas.
Jeigu globalizacija būtų tokia visagalė, kuria pirmiausia žavisi Rytų Azijos analitikai, tai pasaulyje nebūtų tiek globalizacijai atvirų, bet niekaip iš bėdų ir vargų neišlipančių kitų Azijos, Afrikos ir daugelio Lotynų Amerikos valstybių.
Savo ruožtu tokios Europos valstybės, kaip Serbija, Albanija ir Moldova, pagal savo geopolitinę padėtį tikrai nesančios pasaulio krašte, iš globalizacijos procesų niekaip neįgyja sau naudos ir toliau vystosi labiau glokalizacijos, o ne globalizacijos kryptimi.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
