Arvydas Guogis. Socialinės paramos nepaėmimas – nemaža problema tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje

Potencialūs gavėjai nesikreipia arba tiesiog nežino apie įmanomą gauti socialinę paramą. Užsienio autoriai teigia, kad išsivysčiusiose EBPO šalyse nepaėmimo procentas apima dar daugiau gyventojų – nuo 30 iki 70 proc.

2020 metų pabaigoje Lietuvos mokslo taryba (kartu su SADM) paskelbė konkursą šiai problemai išsiaiškinti ir pabandyti sukurti atitinkamos veiklos metodologiją.

Konkursą laimėjo ir projektą 2021-2022 metais vykdė Mykolo Romerio universiteto tyrėjų grupė, kuriai vadovavo doc. Vida Česnuitytė (kiti grupės nariai – lekt. Dainius Bernotas, Ingrida Grincevičiūtė, prof. Arvydas Guogis), projekto pavadinimas – „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“.

Projektas buvo siejamas su šiomis piniginės socialinės paramos išmokomis Lietuvoje – socialinėmis pašalpomis skurdo atveju, šildymo kompensacijų atveju, šalto bei šilto vandens mokesčių kompensacijomis bei namų kredito palūkanų padengimo atvejais.

Užsienio autoriai, tyrėjų duomenimis, pabrėžia, kad išmokų nepaėmimas gali komplikuoti ne tik trumpalaikę, bet ir ilgalaikę perspektyvą, nes potencialiems gavėjams gali iškilti dar didesnės problemos.

Nyderlandų tyrėjas M.Reijndersas teigia, kad yra daug informacijos apie paramos siekimą įvairiuose kontekstuose, tačiau šios žinios retai tinka paramos nepaėmimo aiškinimui. Kiti tyrėjai pripažįsta, kad šiandien pasaulyje (ne tik Vakaruose) taip ir nėra sukurta visaapimanti metodologija šiam reiškiniui atskleisti ir šalinti.

Pats M.Reijndersas atliko 55 individų interviu ir dviejų diskusinių (focus) grupių apklausas. Apklausos buvo atliktos tose vietose, kur potencialūs gavėjai kreipiasi dėl kitų priežasčių: 1) skubios sveikatos pagalbos patalpose ligoninėje (manome, kad Lietuvoje tokiose vietose atlikti tyrimo yra neverta dėl specifinių greitosios pagalbos sąlygų), 2) skirtingose „Maisto banko“ vietose (ten galima atlikti apklausas ir Lietuvoje), 3) socialinio darbo / socialinės paramos centruose / skyriuose savivaldybėse (tinka ir Lietuvoje).

Galime teigti, kad kompiuterinio raštingumo stoka yra viena iš svarbiausių išmokų nepaėmimo priežasčių.

Taip pat Lietuvoje galima atlikti atitinkamas apklausas nevyriausybinėse organizacijose, tokiose, kaip Caritas, Maltos ordinas ir kt. Projekte dalyvavę tyrėjai, remdamiesi keliais taikytais metodais, nustatė keturias socialinių išmokų nepaėmimo priežasčių grupes.

Tai:

1) Socialinės – psichologinės priežastys, kai gali suveikti psichologiniai trukdžiai ir pasireikšti prieštaringos emocijos kreipiantis socialinės paramos. Psichologijoje tai aiškinama „reaktanso“ teorija (reaktansas – nemaloni būsena, kylanti dėl suvoktos grėsmės asmens laisvei) ir „grėsmės savivertei“ modeliu. Šios priežastys gali sąlygoti ir nesėkmės bei nepilnavertiškumo patyrimą. Gyventojai šiuo atveju patys atlieka taip vadinamą kaštų ir naudos analizę iš savivertės perspektyvos, kai svarstoma, ar kreiptis pagalbos. Yra dar viena socialinių-psichologinių priežasčių dalis, kuri apima lygybės teoriją. Gyventojai gali siekti lygybės tarpasmeniniuose santykiuose ir patirti didelį diskomfortą, kuomet to nėra – tada jiems susiformuoja „skolos“ kompleksas.

2) Socialinės – informacinės priežastys, kai gyventojai turi žinoti savo realią situaciją ir ko jiems stinga poreikiams patenkinti. Tai ypač tinka socialinėms paslaugoms, bet tinka ir išmokoms. Ši problema yra tampriai susijusi su skaitmeniniu ir kalbiniu raštingumu, socialiniais įgūdžiais ir žinojimu apie socialinę paramą. Galime teigti, kad kompiuterinio raštingumo stoka yra viena iš svarbiausių išmokų nepaėmimo priežasčių.

3) Socialinės – kultūrinės priežastys (dar žinomos kaip socialinės – normatyvinės priežastys). Pavyzdžiui, psichinio neįgalumo atveju asmuo gali nenorėti priimti išmokų, galvodamas, kad užteks šeimos paramos. Socialinės – kultūrinės priežastys gali būti susijusios ir su tautiškumo aspektu, pavyzdžiui, romų atveju. Prie socialinių – kultūrinių priežasčių priklauso tai, ką būtent kultūriškai jaučia potencialus socialinės paramos gavėjas.

4) Viešojo administravimo priežastys. Joms priklauso biurokratinės-organizacinės kliūtys. Ne visada viskas vyksta sklandžiai, savivaldybės ar centralizuotos organizacijos puslapyje gali būti patalpinta netiksli informacija apie išmokas, o komplikuotos taisyklės ir procedūros gali vesti prie administracinės atskirties. Egzistuoja ir „orūs“ potencialūs išmokų gavėjai, kuriuos yra labai sunku nustatyti. M.Reijndersas savo disertacijoje detaliai rašo apie nepasisekusius bandymus pasiekti potencialius išmokų gavėjus.

Būtina pažymėti apie jau esančias gerąsias išmokų paėmimo reformų praktikas Europoje, kaip, pvz. Austrijoje, kur po 2010-2011 metų atitinkamos reformos, apie kurią rašo M.Fuchs ir kiti autoriai savo 2020 metų prestižinio „Socialinės politikos ir administravimo“ žurnalo straipsnyje „Praslystantys pro socialinio saugumo tinklą? Analizuojant minimalių pajamų išmokos nepaėmimą ir piniginę socialinę paramą Austrijoje“, nepaėmimas sumažėjo nuo daugiau kaip 50 iki 30 proc.

Tai yra geriausias atsakymas skeptikams ir kritikams apie galimybes spręsti šią problemą ir Lietuvoje. M.Fuchs rašo apie aukšto anonimiškumo lygio būtinybę, bei pastangas kaip galima labiau viešinti išmokų klausimą.

Čia verta prisiminti didžiulį viešinimo darbą, atliekamą tokių sociologų ir ekonomistų Lietuvoje, kaip Romas Lazutka ir Boguslavas Gruževskis. Savo ruožtu, socialinių problemų analitikas Antanas Petrauskas visoje eilėje Lietuvos spaudos leidinių jau daug metų kantriai aiškino apie įvairių socialinių išmokų kvalifikacines sąlygas.

Labai svarbūs jo straipsniai žurnale „Savaitė“, kadangi jį labiausiai skaito internetu nesinaudojančios gyventojų grupės ir ekonomiškai mažiau aktyvūs asmenys. Labai aktualu būtų ir nacionalinėje televizijoje turėti atitinkamą informacinę laidą, kadangi televizija aukščiau minėtoms gyventojų grupėms yra vienas iš svarbiausių informacinių šaltinių.

Reikėtų prisiminti ilgą laiką Lietuvoje ėjusį leidinį „Esu“, kuris buvo nemokamai dalinamas visiems norintiems Sodros teritoriniuose skyriuose, ir kuriame buvo atitinkamos skiltys išmokų gavėjams. Gal jį reikėtų atkurti?

Mykolo Romerio universiteto tyrėjai atskleidė, kad egzistuoja ir labai reti atskirų socialinių grupių ir atskirų asmenų deviantiniai atvejai, kai bendraujant ir aiškinantis situaciją yra būtina atskira, netipiška prieiga ir pagalba. Kažkuo tai yra panašu į informacijos stoką Lietuvoje dėl socialinių paslaugų namuose senyviems ir neįgaliems asmenims suteikimą, kuri tampa didele, ir vis gilėjančia problema Lietuvoje.

Įdomi projekto dalis duotu klausimu dėl regioninių skirtumų Lietuvoje. Taip, Marijampolės apskrityje mažiausiai buvo orientuojamasi į viešuosius reikalus ir valstybės bei savivaldybės administraciją, labiausiai buvo vadovaujamasi ne „holistiniu“ požiūriu, o asmeniniu ir privačiu sektoriumi besiremiančiu požiūriu, tai yra gyventojai teigė, kad nesikreipia socialinės paramos, nes buvo baiminasi viešos nuomonės, kaimynų kritikos ir stigmatizavimo.

Labai prieštaringi tyrimo dalyvių atsakymai pasireiškė ekonomiškai silpniausioje Tauragės apskrityje. Utenos ir Alytaus apskrityse santykinai geriau buvo vertinama vietos administracija, o gyventojai socialinės paramos informacijos atžvilgiu buvo žingeidesni, tai yra patys ieško informacijos ir aiškinasi, kokia socialinė parama jiems priklauso.

Iš didžiuosius miestus turinčių apskričių Vilniaus apskritis neišsiskyrė didesniu gyventojų domėjimusi pinigine socialine parama, tuo tarpu Kauno apskritis – priešingai, atsakymai atkleidė, kad informacija yra žinoma, paramos kreipiamasi.

Kitus didelius miestus turinčiose apskrityse, ypač – Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse, gyventojų atsakymai pasižymėjo indiferentiškumu, pasyvumu ir nesidomėjimu duotu klausimu.

Įdomu, kad gyventojams atsakant apie reikalingų naujovių, inovacijų įgyvendinimą piniginės socialinės paramos nepaėmimo atžvilgiu Klaipėdos ir Šiaulių apskričių gyventojai dažniausiai neturėjo ko pasiūlyti, jų nuomone, „viskas ir taip gerai“, nieko keisti, galvojo, nereikia, nors tyrėjai klausė ir apie „atvejo vadybos“ taikymą, ir apie „vieną langelį“, ir apie paslaugos automatizavimą (nerašant formalaus prašymo), kas iš viešojo administravimo pozicijos žiūrint, būtų tikrai verta tobulinimo.