Antra data – neištremtų ir nenužudytų patriotų vedamas Tautos sukilimas, kova už laisvę ir nepriklausomybę. Ši data baikščiai nutylima, oficialiai neminima, aukos apeinamos. Tęsiasi NKVD, KGB, Gestapo sukurtos melo istorijos ir pastangos apjuodinti Birželio sukilimą, jį ištrinti iš tautos atminties ir istorijos.
Tautos sukilimas 1941 m. birželį buvo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. ir po to sekusių kovų tęsinys. Po 1940 m. užgriuvusios okupacijos ėmė telktis gausus įvairių organizacijų antisovietinis pogrindis, kurio didžiausia dalimi tapo Lietuvos aktyvistų frontas – LAF. LAF vedė tautą į sukilimą.
Sukilime aktyviausiai dalyvavo ir jį vedė nepriklausomoje Lietuvoje išaugę, išsilavinę ir susiformavę piliečiai-patriotai – studentai, inteligentai, moksleiviai, darbininkai, ūkininkai, kariškiai. Jame dalyvavo 1918-1920 metų nepriklausomybės kovų svanoriai, didelę sukilėlių dalį sudarė Lietuvos šaulių sąjungos (62 tūkstančiai narių) šauliai.
“Birželio sukilėliais laikytini žmonės, kurie prasidėjus karui ir dar iki ateinant vokiečių kariuomenei savo mieste, miestelyje ar apylinkėje iš pogrindžio išėjo į viešumą, pakilo į kovą su okupantu ir jo struktūromis, ieškojo būdų įsigyti ginkluotės bei šaudmenų, ėmėsi valdžios perėmimo ar svarbių objektų apsaugos, turto ir žmonių gynimo veiksmų, gadino telefono ir telegrafo linijas, darė diversijas geležinkelyje, kovojo su ginkluotais sovietinių partinių aktyvistų būriais, besitraukiančiais raudonarmiečiais.
Birželio sukilėliai yra ir tie, kurie iki vokiečių kariuomenės atėjimo momento prisidėjo prie sukilėlių, nors anksčiau nepriklausė antisovietinio pogrindžio struktūroms. Birželio sukilėliai yra ir tie, kurie dar iki karui prasidedant telkėsi į kovos grupes ir perėjo į partizaninės kovos būseną, nors jiems sovietų užnugaryje ir neteko imtis minėtų veiksmų, nes jau pirmąją karo dieną vokiečiai užėmė tų kovos grupių dislokacijos vietas.“ Sukilėliais buvo ir lietuviai kariai, karui prasidėjus, kovoję prieš ar pasitraukę iš Raudonosios armijos.
Likvidavus Lietuvos laikinąją vyriausybę ir LAF, J.Ambrazevičius, A.Damušis ir kiti nepriklausomybės idėjai atsidavę LAF nariai tęsė kovą prieš vokiškuosius okupantus, už Lietuvos nepriklausomybę. Jie LAF pagrindu įkūrė stipriausią pogrindinę antinacinę organizaciją Lietuvos Frontas (LF). J.Ambrazevičius tapo LF vadovu. 1942 m. buvo pradėtas organizuoti LF karinis padalinys „Kęstutis“.
Šis padalinys turėjo tapti pagrindu Lietuvos kariuomenei atkurti. Kita įtakinga pogrindinė organizacija buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Po derybų tarp visų pogrindinių organizacijų, 1943 m. pavyko sudaryti bendrą pasipriešinimo veiklą koordinuojantį organą – Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIK). 1944 m. gestapas areštavo pagrindinius VLIK ir LF narius. VLIK tęsė veiklą Vakaruose, o LF organizuotą veikimą baigė.
Daugelis LF narių vėliau tęsė kovą Lietuvos laisvės armijoje (LLA) ir kitose pasipriešinimo struktūrose. LAF buvo pasipriešinimo židinys, kurio siekius tęsė LAF nariai ir jų įkvėptos jaunesnės kartos iki pat Kovo 11 d., o po jos saugojo laisvės ir nepriklausomybės idėjas. Daugelis pokario partizaninio judėjimo vadų savo kovų kelią pradėjo antisovietinės rezistencijos organizacijose, dalyvavo birželio sukilime, toliau kovojo prieš nacius.
Jonas Žemaitis-Vytautas 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, tęsė karinę tarnybą 617-ajame artilerijos pulke, pulko mokyklos viršininku. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę.
Vokiečių okupacijos metais įsijungė į rezistencinę veiklą, platino antinacinę spaudą, 1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. 1944 m. kovo mėn. buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu.
Adolfas Ramanauskas-Vangas 1941 m. prasidėjus antram pasauliniam karui prisijungė prie sukilėlių, tačiau Druskininkų apylinkėse nesiplėtojo aktyvūs kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją.
Juozas Vitkus-Kazimieraitis, 1940 m. okupavus Lietuvą, paskirtas Pėstininkų karo mokyklos dėstytoju. Prasidėjus karui iš sovietinės kariuomenės pasitraukė. 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime. 1942 m. Kaune su kitais įkūrė Lietuvių fronto karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo paskirtas Vilniaus apygardos štabo viršininku.
Juozas Lukša-Daumantas buvo ateitininkas, įsijungė į pasipriešinimo sovietų okupacijai veiklą, platino pogrindinę spaudą, atsišaukimus, tapo LAF nariu. Už J.Lukšos antisovietinę ir rezistencinę veiklą saugumiečiai 1941 m. pradžioje jį suėmė ir įkalino. 1941 m. birželio 24 d. sukilėliai Juozą Lukšą išlaisvino iš sovietų kalėjimo. Išėjęs į laisvę jis prisijungė prie Lietuvoje vykusio sukilimo. Vokiečių okupacijos metais J.Lukša aktyviai dalyvavo naujoje antinacinėje pogrindžio organizacijoje – Lietuvių fronte.
Žymiausi partizanai Juozapas Šibaila-Merainis, Jurgis Krikščiūnas–Rimvydas, Petras Bartkus-Žadgaila, Kazimieras Pyplys–Mažytis dalyvavo 1941 antisovietiniame Birželio sukilime.
Pokario partizanų kova prieš naują sovietų okupaciją tęsėsi nuo 1944 iki 1953 metų, kai buvo sunaikinti paskutiniai partizanų štabai. Paskutinis partizanas Antanas Kraujelis-Pabaisa žuvo 1965 metais.
Nuslopinus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą Birželio sukilimo dvasia išliko gyva. Rezistencijos centru tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Kunigai gynė tikinčiųjų teises, kovojo prieš bažnyčių ir kunigų seminarijų uždarymą, religinės spaudos draudimą, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą. Didelę įtaką visuomenei darė kunigo Sigito Tamkevičiaus pogrindyje leista Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Ji ėjo nuo 1972 iki 1989 metų ir, nepaisant didelių pastangų, KGB nepavyko jos aptikti ir likviduoti. Drąsiai okupaciniam sovietų režimui priešinosi kunigai J.Zdebskis, A.Svarinskas, A.Šeškevičius ir kiti.
Lietuviai tremtiniai pasižymėjo Norilsko (1953) ir Kengyro (1954) kalinių sukilimuose.
Moralinis pasipriešinimas Lietuvoje sustiprėjo XX a. 6-7 dežimtmetyje, į tėvynę grįžus didelei daliai politinių kalinių ir tremtinių. Jaunimo tarpe susidarė virš 100 pogrindinių organizacių ir grupių, kurios rengė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kėlė tautines vėliavas.
1972 m. Kaune protestuodamas prieš sovietų okupaciją susidegino Romas Kalanta. Jo laidotuvės virto masinėmis protesto demonstracijomis, kurioms išvaikyti pasitelktos ne tik gausios milicijos pajėgos, bet ir sovietų desantininkai iš Kaune dislokuotos oro desanto divizijos.
1976 m. V.Petkus įsteigė viešai veikiančią Lietuvos Helsinkio grupę ginanti žmogaus ir tautos teises. Lietuvos Helsinkio grupei priklausė V.Bogušis, G.Iešmantas, M.Jurevičius, kunigas B.Laurinavičius, E.Paulionis, F.N.Sadūnaitė, V.Skuodis, A.Statkevičius, V.Šakalys, A.Terleckas, V.Vaičiūnas ir kiti. Vietoje suimtų ar mirusių jos narių į grupę stojo nauji.
Nepaisydami persekiojimų ir kalinimo rezistencinę veiklą toliau vykdė B.Gajauskas, V.Lapienis, kunigas S.Tamkevičius, A.Terleckas ir kiti rezistentai.
1978 m. birželio 14 d. susikūrė pogrindinė rezistencinė organizacija Lietuvos Laisvės Lyga – (LLL). Ji siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, platino antisovietinę literatūrą. Jai vadovavo Antanas Terleckas. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga surengė mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuriame reikalavo panaikinti 1939 m. Molotovo – Ribentropo pakto pasekmes.
1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (vėliau tiesiog Sąjūdis) ir buvo išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Į Sąjūdžio organizuotą mitingą Vingio parke Molotovo-Ribentroppo paktui pasmerkti susirinko daugiau kaip 100 000 žmonių.
1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje įvyko nuo 1978 m. įkurtos ir nuosekliai už Lietuvos nepriklausomybę kovojusios Lietuvos laisvės lygos organizuotas mitingas, kurio pagrindiniai tikslai buvo 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytų Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimas ir reikalavimas panaikinti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes.
1990 m. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio kandidatai, paskelbę siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę, gavo Atkuriamajame Seime absoliučią vietų daugumą.
1990 kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Po penkiasdešimties metų pasipriešinimo okupantams 1941 m. Birželio sukilimas išsiliejo į dainuojančią revoliuciją ir atvedė į 1990 m. Kovą.
Nėra labai svarbu, kad Lietuvos Birželio sukilimo nepriklausomybės atkūrimas nėra pripažintas de jure. Jis yra de facto.
Lietuvos Respublika turi tris laisvės ir valstybingumo atgavimo datas:
1918 vasario 16
1941 birželio 23
1990 kovo 11
Visa jėga galioja J.Brazaičio žodžiai – „Akcija prieš 1941 sukilimą ir jo dalyvius rodo, kad sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiem tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.“
