Tačiau elektros energetikos srityje reikalai klostosi visiškai kitaip. Prekyba elektra vyksta per Latviją, naudojant pilną keturių elektros linijų tarp Lietuvos ir Baltarusijos pralaidumą. Vadinamosioms sisteminėms paslaugoms daugiau nei užtenka vienos iš keturių linijų, ką ir numato antiastravinis įstatymas. Įstatymas nevykdomas kaip ir valdančiosios koalicijos susitarimas bei Vyriausybės programa skelbianti “absoliučią Astravo AE blokadą”.
Baltarusijai bandymo tikslu išjungus elektros linijas su Lietuva, elektros sistemos patikimumumas nenukentėjo, o elektros kaina nepakilo. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad nėra techninių kliūčių įgyvendinti antiastravinio įstatymo nuostatas.
Pagaliau birželio 2 dieną AE Astrave pirmasis blokas pradėjo pramoninę elektros gamybą, kas buvo vėliausia data pradėti pilnai veikti antiastraviniam įstatymui. Į tai ministro Kreivio valia AB “Litgrid” pareiškė, kad pradeda teisinius veiksmus dęl elektros linijų su Baltarusija kontrolės. Paskelbta apie kreipimąsi į Vilniaus pramonės, prekybos ir amatų rūmus, kad šie per mėnesį laiko patvirtintų BRELL sutarties pažeidimo faktą. Taip Lietuva tampa BRELL sutarties laikymosi ir teisėtumo saugotoja. nors pačioje BRELL sutartyje vienintelis numatytas būdas spręsti galimus pažeidimus yra sutarties šalių derybos. Kuo čia dėti pramonės, prekybos ir amatų rūmai ir kokią galią jie turi Latvijos ir Estijos bei kitų BRELL narių perdavimo sistemų operatoriams? Teisinis atsakymas yra labai paprastas – jei šalys nesilaiko sutarties nuostatų ir to tarpusavio derybomis negali išspręsti belieka trauktis iš sutarties. Tai yra vienintelis būdas perimti elektros linijų su Baltarusija kontrolę, nes būtent BRELL sutartimi ta kontrolę ir vykdo dispečerinis centras Maskvoje.
Prekyba elektra iš Astravo vyksta, o Baltijos šalių izoliuoto darbo bandymas data yra nežinioje.
Tyliai praėjo ministro Kreivio nežinia kaip parinkta birželio 23 diena kaip galutinis derybų su Latvija ir Estija terminas ir matyt neegzistuojančio “Plano B” įsigaliojimas. Kas toliau? AE Astrave antro bloko paleidimas? Prekyba elektra iš Astravo vyksta, o Baltijos šalių izoliuoto darbo bandymas data yra nežinioje.
Geopolitinis kontekstas
Labai reikšminga yra tai, kad Europos Komisijos, o konkrečiai Energetikos direktorato atstovai tyliai palaiko Latviją ir Estiją dėl metodikos, su kuria Lietuva nesutinka. Toks palaikymas reiškia paramą prekybai elektra su Baltarusija (Astravu), nepaisant to, kad Baltarusija net formalių ENSREG (Europos branduolinės saugos reguliatorius) branduolinės saugos rekomendaciją neįvykdė ir vykdyti nenumato. Europos Komisija iš esmės ignoravo Europos Parlamento vasario 11 rezoliuciją „Dėl Astravo (Baltarusija) atominės elektrinės saugos“, kuria įvardintos Astravo AE keliamos grėsmės Lietuvai ir Europai, iškeltos sąlygos dėl jėgainės saugumo užtikrinimo ir elektros importo iš esamos nesaugios atominės elektrinės draudimo ES valstybėse. Pagaliau birželio 16 dieną Bidenas susitiko, paspaudė ranką ir kalbėjosi su “žudiku” Putinu. Jam iš paskos (Amerika First) Macronas ir Merkel iškėlė susitikimo su Putinu idėją, kuri šį kartą rytų Europos šalių pastangomis buvo atmesta. Lietuvoje apsilankęs Lenkijos Vyriausybės strateginės energetinės infrastruktūros įgaliotinis Piotr Naimski teigė, “nematome jokių galimybių prekybai elektra su trečiosiomis šalimis po sinchronizavimo – tai yra principinis Lenkijos požiūris”.
Būtina atsiminti, kad AE Astrave projektas yra bendras Rusijos ir Baltarusijos projektas, vykdomas Rusijos skolintais pinigais. Pasaulio dėmesys nuo Rusijos dabar nukrypo į Baltarusiją. Tai patogi proga pradėti gerinti santykius su Rusija. Krymo aneksija nebus pripažinta, bet sankcijos Rusijai amžinai nesitęs ir, tikėtina, kad iki 2025 metų gali būti atšauktos. Tokiame kontekste visiškai nerealiai atrodo perspektyva, kad Europos Komisija pritartų elektros linijų tarp Baltijos šalių ir Baltarusijos-Rusijos išjungimui.
Toks veiksmas reikštų energetinį karą tarp ES ir Rusijos. Atrodo, kad ir I. Šimonytė, vizito Latvijoje metu, birželio 18 dieną minėdama “bandymą tiesiog kompromituoti sinchronizacijos patį projektą” pradeda suprasti, kad neišjungus linijų, elektros prekybos su Baltarusija nebuvimas tiesiogiai ar per Rusiją yra saviapgaulė. Tai reikštų palaipsnį sinchronizacijos projekto žlugimą.
Galimos išvados
Sinchronizacija ir AE Astrave yra geopolitiniai vienas kito tikslus žlugdantys projektai. Geopolitinių projektų baigtį įmanoma pasiekti tik politiniais sprendimais. Teisinės ar techninės priemonės be politinių sprendimų yra ribotos. Dabartiniai Lietuvos vyriausybės veiksmai, bandant tuo pat metu išlikti BRELL žiede ir sutrukdyti prekybą elektra iš Astravo yra bergždi. Vienintelė Lietuva yra gyvybiškai suinteresuota galutine abiejų projektų baigtimi – vieno sėkminga, antro nesėkminga. Susiklosčiusi tarptautinė situacija su Baltarusija sudaro ko gero palankiausias sąlygas politiniams sprendimams. Tokios sąlygos amžinai nesitęs. Lietuvos istorijoje panaši situacija buvo dėl Klaipėdos krašto 1923 metais. Tuometinė vyriausybė parodė politinę valią pakreipti istorijos tėkmę Lietuvai palankia kryptimi.