Dabartiniai 50-mečiai yra kur kas sveikesni, fiziškai judresni nei jų artimieji, prieš kelis dešimtmečius tokiame amžiuje jau svajoję apie pensiją. Dažnas jų planuoja ne vienerius metus paskirti aktyviam darbui ir, ko gero, netgi norėtų atitolinti savo išėjimą į pensiją. Toks jų noras suprantamas: kodėl turėčiau išeiti į pensiją, jeigu jaučiuosi puikiai, esu kupinas jėgų, idėjų ir noro dirbti? Mintis, kad visi žmonės staiga, ties konkrečiu iš anksto nustatytu amžiumi, nustoja dirbti ir išeina į pensiją, yra atgyvenusi.
Pažvelkime į „antrąją“ Lietuvą pagal joje gyvenančių lietuvių skaičių – Didžiąją Britaniją. Dabartiniai 65-mečiai ten gerokai skiriasi nuo 65-mečių, gyvenusių prieš šimtmetį. Šių dienų „švieži“ senjorai – fiziškai aktyvesni, sveikesni, darbingesni ir norintys dirbti toliau. 1922 m. mirdavo daugiau nei 4 iš 100 britų vyrų, sulaukusių 65 metų amžiaus. Praėjus 100 metų, šios amžiaus grupės mirtingumas sumažėjo net keturis (!) kartus. Dabartiniai 65-mečiai atitinka prieš šimtmetį gyvenusius 52 metų amžiaus žmones. Vadinasi, tikėtina jų gyvenimo trukmė pailgėjo.
Statistika kalba ir mūsų naudai. Higienos instituto duomenimis, per dešimtmetį Lietuvoje gyvenančių vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pailgėjo ketveriais metais, o moterų – maždaug dvejais. Per pastarąjį šimtmetį vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė išaugo net dvigubai!
Auga tikėtina gyvenimo trukmė, auga ir ją lydintys iššūkiai. Seniai praėjo tie laikai, kai pakakdavo tik gauti diplomą, ir tu visam likusiam gyvenimui turi pakankamą žinių bei gebėjimų bagažą. Dabar nebeužtenka vien tik užbaigti aukštąją mokyklą ar lankyti kursus, išmokti amato – mokymasis turi keisti tave patį, išlaisvinti ir įgalinti. Gyvenimas jau nebeapsiriboja mokymasis–darbas–pensija modeliu – jį pakeis daugiasluoksnis modelis, kurio eiliškumą kiekvienas galės keisti kaip tinkamas. To negali padaryti gyvendamas mokymasis–darbas–pensija modeliu paremtą gyvenimą.
Dabartiniai 40-mečiai ir 50-mečiai vis dar gyvena taip, kaip gyveno jų tėvai. Jie kaip ir galėtų išeiti į pensiją 65-erių, tačiau jų energija, entuziazmas, žinios ir patirtis tikrai neišblės ir nesibaigs ties 65-uoju gimtadieniu. Tą turėtų suprasti ir įmonės, dvejojančios dėl vyresnio amžiaus darbuotojų galimybių toliau dirbti, tą privalo suprasti ir politikai, buldozeriu priimantys visiems svarbius įstatymus, paremtus trumpalaikio populiarumo balsais.
Ar mes pasiruošę gyventi ilgiau? Fiziškai – taip, tačiau mūsų socialinei gerovei, valstybės socialinei politikai dar teks gerokai pasistengti, pasiruošti tokiam ilgam mūsų gyvenimui. Mūsų valstybės, kiekvieno mūsų laukia rimti, sudėtingai suvokiami socialiniai ir demografiniai iššūkiai, į kuriuos neatsako Seimo paskubomis priimta pensijų sistemos reforma.
Antroji pensijų pakopa turi ne tik skatinti taupyti senatvei, bet ir dirbti daugiau, teigia Lietuvoje neseniai lankęsis Pasaulio banko, tarptautinės finansų institucijos, grupės atstovas.
Ilgesniam ir sotesniam gyvenimui pensijoje reikės daugiau pajamų. Net ir sumažėjus valstybės paskatai, kaupti savo pensijai būtina. Naivu tikėtis, kad senatvėje oriai gyvensime tik iš vieno šaltinio, t. y. socialinio draudimo, gaunamų pajamų. Galimybių papildomai prisidėti prie savo pensijos yra pakankamai – tereikia išsirinkti tinkamiausią.
Ateityje aplink save išvysime vis daugiau senjorų. Jais anksčiau ar vėliau tapsime kiekvienas, ir tam ruoštis turime kuo anksčiau. Kaupiant pensijai ilgai, užteks atsidėti ir nedidelę sumą – tai itin aktualu jauniems, ką tik pradėjusiems dirbti žmonėms. Visgi, neretam su nauja reforma atsiras saldi galimybė kas mėnesį atsirandančius keliasdešimt papildomų eurų skirti vartojimui. Bet prieš nuspręsdami, daugiau apie tai pagalvokime ir į(si)diekime tą malonų taupymo įprotį, kad gyvenimu galėtume mėgautis ilgiau.
Asta Grabinskė yra gyvybės draudimo ir pensijų bendrovės „Aviva Lietuva“ generalinė direktorė.
