Medicinos įstaigų lyderiai dažnai mėgsta kritikuoti Seimą, Vyriausybę, ministerijas ir daugelį kitų institucijų. Tai darydami lengvai randa atpirkimo ožių tarp politikų, biurokratų ir kitur, tik ne tarp savų, įvardindami „pagrindinę“ bėda – finansavimą, kurį padidinę neva sulauksim medicinos rojaus. Šia sveikatos priežiūros įstaigų vadovų mantra yra įtikėjusi ir nemaža dalis vidutinio bei žemesnių lygių medicinos darbuotojų. Sutinku, kad lėšos turėtų būti ženkliai didesnės, bet ar to užteks? Manau ne.
Sveikatos apsaugos ministerijos pateikti duomenys akivaizdžiai rodo, kad ne tik atlyginimas motyvuoja jauną mediką.
Tam pritaria į Seimo Sveikatos reikalų komitetą kreipęsi studentų ir rezidentų atstovai, kurie ir kalba ir apie visai kitas problemas bei galimybes. Gautos informacijos pagrindu balandžio pabaigoje komitetas šį klausimą įtraukė į savo darbotvarkę ir diskutavo apie medicinos studijų programų kokybę, „prestižines“ ir „neprestižines“ specialybes, didžiulius regionų skirtumus, specialistų poreikio planavimo klaidas.
Sveikatos apsaugos ministerijos pateikti duomenys akivaizdžiai rodo, kad ne tik atlyginimas motyvuoja jauną mediką. Jam svarbu ir karjeros perspektyva, ir santykiai su įstaigos kolektyvu, vadovais, ir įgyti įgūdžiai bei kompetencijos. O šiems pokyčiams įgyvendinti neužtenka vien didinti finansavimą – būtina plati diskusija apie įstaigų pertvarką, naują vadybą, požiūrį į jaunus specialistus. Žinoma, atlyginimas – svarbi viso šio komplekso dalis, tačiau tik dalis, kuri, beje, pastaraisiais metais sparčiai auga. Dainius Pūras yra retoriškai klausęs: „Labai įdomu – ar praėjus vieneriems metams po to, kai pagaliau išdrįsta svarstyti, turbūt, pačią svarbiausią sveikatos sistemos problemą (nes ji užprogramuoja visas kitas), kas nors pasikeitė? Ar pakanka kelių politikų pastangų, jaunųjų medikų ir medicinos studentų signalų, kad Lietuvos akademinė medicina nustotų piktnaudžiavusi sukauptomis galiomis bei akademinės autonomijos principu ir paklustų moderniems – skaidrumo, atskaitingumo, reagavimo į naujuosius visuomenės sveikatos prioritetus, atsivėrimo nepriklausomai stebėsenai – principams?“.
Kritiškai vertindami pasiektus rezultatus, turime pripažinti – jų nėra daug. Pokyčiai, nors ir nedideli, vyksta medicinos studentų ir jaunųjų gydytojų pastangomis – apie juos neseniai diskutuota „TransForm5“ renginyje. Tačiau ar to pakanka? Ar juos girdi tie, nuo kurių priklauso sprendimai ar nėra senosios kartos tradicijos „sklandžiai“ perduoti sistemos ydų naujiems specialistams?
Ką, pavyzdžiui, pats savaime rodo #BūkPokytis judėjimas? Ar tai nėra signalas, kad pokyčiai tik „ant popieriaus“? „TransForm5“ renginyje pasisakiusi Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė Rūta Nadišauskienė minėjo, kad #BūkPokytis yra įsipareigojimas matyti ir aktyviai dalyvauti tuose pokyčiuose, kuriuose galime, nors ne visi jie asmeniškai bus malonūs. Kartu tai ir asmeninė atsakomybė, kai lengva reikalauti pokyčių iš kitų, iš valstybės. Tačiau #BūkPokytis turėtų tapti kiekvieno kasdienybe, prasidėti nuo pakeltos šiukšlės gatvėje ir kitų mažų dalykų – nesusitaikymo su klaidomis ir neteisybe.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga dažnai kartoja, jog nereikia laukti, kad atlikus darbą kažkas plotų per petį ir sakytų „šaunuolis“. Reikia palaikyti ir aktyviai padėti tiems, kurie mato problemas ir bando jas spręsti.
Medicinos studentai ir jaunieji gydytojai tas problemas įvardina – studijų programų kokybė, drastiški atskirų specialybių populiarumo skirtumai ne tik studijų metu, bet ir realiai regionuose, neaiški valstybės politika planuojant specialistų poreikį. Ar ir kaip į tai reaguoja universitetai?
Ar kritiškas studijų programų vertinimas gali tapti netikėtu būdu sukrėsti sistemą?
Daugelį šių problemų netiesiogiai atsako medicinos sektoriaus „elito“ standartinis atsakymas „didinkite finansavimą“. Taip, galima sutikti, jog lėšų trūksta, tačiau tai nėra ir nebus visų problemų sprendimas. Toks požiūris ne tik atskleidžia pokyčių baimę, bet ir rodo, jog pokyčiai nei toleruojami, nei pageidaujami – atvirkščiai, dominuojantis sveikatos apsaugos sistemos lyderių valdymas garantuoja jiems saugią ateitį bet kokiu atveju. O juk būtent sisteminiai pokyčiai šiems lyderiams reikštų prarastus įtakos svertus, išskaidrintą finansavimo sistemą, paaiškintų tikruosius, o ne tik deklaruojamus vykdomų iniciatyvų motyvus.
Ar kritiškas studijų programų vertinimas gali tapti netikėtu būdu sukrėsti sistemą? Drįstu tikėti, jog taip – sąžiningas valstybės išteklių ir medikų ugdymo planų atskleidimas parodytų neefektyviai veikiančias aukštąsias medicinos mokyklas, taptų aišku, jog dalis specialybių dirba „emigracijai“, o ne Lietuvai, šalies regionai ir jų valdomos ligoninės pagaliau gautų tiesioginę prieigą prie medicinos studentų, būsimų savo gydytojų.
Kaip į tai reaguos sveikatos apsaugos sistema, pamatysime jau greitai – tai parodys reakcija (ar jos visiškas nebuvimas) į pasiūlymą visiems sektoriaus lyderiams pasirašyti Memorandumą dėl sveikatos priežiūros specialistų planavimo ir ruošimo iki 2028 metų. Jame siūloma pirmą kartą skaidriai sutarti ir nubrėžti sveikatos apsaugos sistemos žmogiškųjų išteklių gaires dešimtmečiui į priekį. Žinoma, galima sakyti, kad planuoti – beprasmiška, juk viskas, ko tereikia, yra „didinti finansavimą“?
Asta Kubilienė yra Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.
