Bankroto bylų skaičiaus pokyčius galima sieti su rinkos pasikeitimais, ekonomine situacija, įmonių mokumo rodikliais, gebėjimu atsiskaityti ir t.t. Ekonomikos nuosmukis, neigiami rinkos pokyčiai atskiruose sektoriuose sąlygoja ir atitinkamo sektoriaus verslo subjektų tarpusavio atsiskaitymų sutrikimus, o tai gana dažna priežastis, lemianti bankroto procedūros inicijavimą.
Nedidelėms įmonėms, net ir vienas reikšmingesnis įsiskolinimas, gali būti esminis ir sutrikdyti jos gebėjimus atsiskaityti su savo kreditoriais. Žinoma, bankrotą lemia ir kitos priežastys, tokios kaip netinkamai įvertinta verslo rizika, nuostolingi sandoriai ir pan., tačiau teisminiuose bankrotuose šios priežastys pasitaiko kiek rečiau.
Bankroto byla vidutiniškai išnagrinėjama per pusantrų metų, o taikant supaprastintą bankroto procedūrą procesas sutrumpėja iki kelių mėnesių ar vienerių metų.
Pastaruoju metu mažėjantis bankroto bylų skaičius, ko gero, iš esmės atspindi ekonominės situacijos pokyčius, atsiskaitymų tarp verslo subjektų pagerėjimą, tam tikrą stabilumą ūkinėje komercinėje veikloje. Atitinkamu laikotarpiu įmonių bankrotų skaičių lėmė ekonominė krizė, tačiau šiuo metu ekonominės krizės pasekmės inicijuojant bankroto procesus juntamos vis mažiau.
Kita vertus, reikėtų pažymėti, kad inicijuotų teisminių bankrotų skaičiui įtakos turi ir vis dažniau taikoma neteisminio bankroto procedūra, kuomet kreditoriai ir įmonės savininkai susitaria dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems.
Įdomu pastebėti, kad bankroto bylų mažėja visų didžiųjų šalies miestų apygardų teismuose, išskyrus Vilnių: Kauno apygardos teisme per metus išnagrinėjama 630 bankroto bylų, Klaipėdos – 450, Šiaulių – 245, o Panevėžio apygardos teisme – 200, o Vilniaus apygardos teismui priskiriamoje teritorijoje registruotoms įmonėms inicijuotų teisminių bankroto procesų skaičius lieka panašus, kaip ir 2014 metais – Vilniaus apygardos teismas išnagrinėja daugiausia – 1300 – bankroto bylų per metus.
Tokius skaičius gali lemti didesnis įmonių, registruojančių savo buveines Vilniaus apskrityje, skaičius. Pastebimi ir atvejai, kuomet prieš bankroto proceso inicijavimą įmonės buveinė perregistruojama. Kaip žinia, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti paduotas teismui pagal registruotos buveinės adresą. Galimai tai rodo ir didesnį verslo subjektų koncentravimąsi sostinėje.
Bankroto byla nueina gana ilgą kelią: ji vidutiniškai išnagrinėjama per pusantrų metų, o taikant supaprastintą bankroto procedūrą procesas sutrumpėja iki kelių mėnesių ar vienerių metų.
Įprastas bankroto procesas susideda iš keleto etapų, kurių kiekvienas daro savotišką įtaką bankroto proceso trukmei. Vienas iš pirmųjų etapų yra kreditorinių reikalavimų tvirtinimas, kurio metu teismas juos tikrina ir tvirtina. Šiame etape svarbus buvusio įmonės vadovo ir bankroto administratoriaus bendradarbiavimas. Gana dažnai bankroto administratoriui sunku surasti įmonės vadovą, išreikalauti visus įmonės dokumentų, be kurių kyla sunkumų vertinant reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Tai sąlygoja ir atitinkamas laiko sąnaudas. Žinoma, tokiu atveju taikomos priverstinio vykdymo priemonės, tačiau ir jos ne visada būna veiksmingos.
Bankroto administratoriai, gindami kreditorių interesus bei vykdydami ĮBĮ nustatytas pareigas, inicijuoja teisminius procesus dėl įmonės sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių nuginčijimo, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir pan.
Kreditoriai, gindami savo interesus, aktyviai naudojasi teise į teisminę gynybą, skųsdami kreditorių susirinkimų nutarimus, nepasitikėdami bankroto administratoriumi inicijuoja jo atstatydinimo procedūrą, skundžia kreditorių susirinkimo nutarimus ir pan.
Iš esmės bankroto proceso trukmė priklauso nuo jo dalyvių gebėjimo ir noro bendradarbiauti, pateiktų skundų ir inicijuotų ginčų skaičiaus, nes galutinis teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos galimas tik pasibaigus teisminiams ginčams.
Asta Pikelienė yra Vilniaus apygardos teismo teisėja
