Tyrimo metu ypač daug dėmesio skirta pokomunistinių šalių (tarp jų ir Lietuvos) gyventojų nuotaikoms. Svarbu pabrėžti, kad šis tyrimas yra tęstinis ir leidžia palyginti 1991–ųjų ir 2009–ųjų gyventojų nuomonės apklausų duomenis.
Prieš dvi savaites paskelbti „The Pew“ tyrimų duomenys gyvai aptarinėjami Europos žiniasklaidoje. Tačiau pagrindines ten išsakomas mintis būtų galima apibūdinti tokiais žodžiais: Rytų Europa po euforijos dėl žlugusio komunizmo išgyvena abejonių metą. Tą patį galima teigti pažvelgus ir į Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus.
Pavyzdžiui, daugiapartinę sistemą teigiamai vertino 55 proc. respondentų, o rinkos ekonomika turi tik 50 proc. simpatikų. Šokiruoja ir tie 48 proc. respondentų, kurie įsitikinę, kad dabartinė ekonominė daugelio lietuvių padėtis yra blogesnė, nei buvo sovietų laikais. Įdomiai atrodo ir tai, kad net 78 proc. tautiečių mano, jog stipri ekonomika yra svarbiau nei tikra demokratija.
Šokiruoja ir tie 48 proc. respondentų, kurie įsitikinę, kad dabartinė ekonominė daugelio lietuvių padėtis yra blogesnė, nei buvo sovietų laikais. Įdomiai atrodo ir tai, kad net 78 proc. tautiečių mano, jog stipri ekonomika yra svarbiau nei tikra demokratija.
Pakaks skaičių, jų yra ir daugiau, bet jie nekeičia esmės, kurią būtų galima apibūdinti legendinės grupės „The Beatles“ vienos dainos pavadinimu – „Back in USSR“ („Atgal į SSRS“). Kitaip tariant, apie pusė šalies piliečių tebegyvena LSSR mentalitetu. Jie išgyvena kolektyvinę amneziją, atminties praradimą, užmarštį, nes pamiršta eiles parduotuvėse, kurių lentynose švilpaudavo vėjai, maisto ir deficitinių prekių talonus, visuotinį skurdą, tūkstantines eiles gauti paskiras būstui arba pergalei loterijoje prilygstantį leidimą įsigyti automobilį. Visa ši „nabagystė“ kas antram šalies gyventojui atrodo ekonominė gerovė, palyginti su nūdiena...
Verta pamąstyti ir apie tuos 78 proc. apklaustųjų, kurie demokratines vertybes keistų į materialią gerovę. Tai reiškia, kad šie žmonės sutiktų gyventi kiniško sukirpimo valstybėje ir dėl geresnio duonos kąsnio aukotų žmogaus laisves. Itin pikantiškai atrodo ir faktas, jog tik pusė piliečių yra patenkinti daugiapartine sistema, o tik 39 proc. respondentų tokius rinkimus laiko tikrai svarbiu demokratijos ir laisvės įrankiu. Čia norėtųsi kito tyrimo, per kurį būtų klausiama, kokias alternatyvas daugiapartiniams rinkimams, partinei sistemai siūlo jų nevertinantys piliečiai.
Žinoma, būtų galima tik kaltinti šią savo mąstyme sovietinių rudimentų prikaupusią visuomenės dalį. Tačiau amerikiečių mąstytojas Johnas Dewey yra pažymėjęs, kad tikras dalyvavimas demokratiniuose politiniuose procesuose, kuris lemia įvairų visuomenės išsivystymą, skiriasi nuo formalaus demokratinių procedūrų vykdymo. Kitaip tariant, rinkimų teisė, žodžio laisvė, rinkos ekonomika dar nesukuria demokratijos. Demokratijos imitavimas dar nereiškia, kad esama kasdienės demokratinės praktikos, kuriai būdinga atsakomybė už konkrečią visuomenę.
Demokratijos imitacija pavojinga (kartais, kai kam ir paranki) tuo, kad sukuriama regimybė, jog piliečiai realiai dalyvauja galios dalybose. Formalūs demokratiniai mechanizmai veikia, bet pats demokratijos vyksmas buksuoja, nes visuomenėje nėra mąstymo transformacijos, idėjų gaivumo, poslinkio elementaraus idealo, tikslo, siekiamybės link. Tuomet viešpatauja inercija, rutina, apatija, tai sudaro puikias prielaidas imituoti demokratiją, o visuomenėje tarpti tokioms pažiūroms.
Todėl už tokias nuotaikas itin atsakingi politikai, kurie per 20 metų taip ir neužtikrino, kad demokratijos ramsčiai taptų gyventojams patrauklūs. Tačiau politikai, paskelbus minėtus duomenis, nerodo jokių susirūpinimo ženklų, nors turėtų plaukus nuo galvos rautis. Matyt, laukia, kol nepatenkintieji, kaip toje Biblijos istorijoje, išmirs dykumoje, taip ir neįžengę į pienu ir medumi plūstantį kraštą.
