Įmonių kūrybiškumas ir lankstumas siekiant prisitaikyti prie pakitusios rinkos – stulbinantis! Jau neminint šviesos greičiu suorganizuoto nuotolinio ugdymo proceso. Visos išsilavinimą teikiančios įstaigos, formalios ir neformalios, nuo darželių iki universitetų, rado būdų persikelti į virtualią erdvę. Net medicininės paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu… Panašu, kad nepaisant niuansų, su mažesniais ar didesniais trūkumais, koronaviruso iššūkis yra aktyviam įveikimo procese. Paaiškėjo, kad yra būdų ir resursų mąstyti naujai, ieškoti alternatyvų ligšioliniam gyvenimo būdui. Keisti savo įpročius ir elgesį. Reaguoti greitai. Su sąlyginai nedideliais nukrypimais, žmonės paiso atsakingų institucijų nurodymų dėvėti veido kaukes, laikytis atstumo ir t.t. ir pan.
Tačiau kitas reiškinys, kuriam įsibėgėjus, koronaviruso situacija gali atrodyti kaip lengva treniruotė (ir dėl kurio mokslininkai skambina pavojaus varpais ištisus dešimtmečius), kažkodėl nesulaukia masinės visuomenės ir pasaulio lyderių reakcijos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, vien tik 2016 metais planetoje (vien tik) nuo oro taršos sukeltų ligų mirė virš 4 milijonų žmonių. Tačiau negirdėti, kad kas skubiai ragintų žmones rūšiuoti, rinktis aplinkai draugiškesnį transportą, vartoti mažiau mėsos, įpareigotų įmones nutraukti aplinkos taršą ar tuojau pat liautųsi kirtę miškus. Ir tai iš tiesų stebina, nes klimato kaita yra jau įsisenėjęs reiškinys Lietuvoje ir pasaulyje.
Dažnėja ekstremalios oro sąlygos, kyla potvyniai, sausros, naujų ligų protrūkiai, nyksta bioįvairovė ir pan. Šie ir nepaminėti reiškiniai jau padarė, vis dar daro ir ateityje darys akivaizdžiai didžiulę žalą gamtai ir viskam kas gyva, visuose pasaulio kraštuose. Tačiau nepanašu, kad kas skubėtų kurti interaktyvius pasaulio žemėlapius, kuriuose realiuoju laiku būtų galima stebėti, kiek planetos gyventojų kasdien miršta nuo ekologinės krizės sukeltų reiškinių, kiek žmonių neteko savo namų, kiek iš jų skursta, ar kokios pinigų sumos prarandamos, kai verslai, valstybės ir jų gyventojai nekeičia veiklos pobūdžio ir savo elgesio į labiau draugišką aplinkai (ir ilgesnėje perspektyvoje, į labiau draugišką sau patiems).
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, vien tik 2016 metais planetoje (vien tik) nuo oro taršos sukeltų ligų mirė virš 4 milijonų žmonių.
Europos aplinkos agentūra yra paskaičiavus, kad dėl ekologinės krizės sukeltų reiškinių Europos sąjungos šalyse nuo 2010 iki 2017 metų vidutiniškai prarasta apie 13 milijardų eurų. Nuostoliai yra patiriami visuose ekonomikos sektoriuose. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ekspertų nuomone, net jei žmonija šiandien imtųsi kardinalių veiksmų transformuoti ekonomikos modelius ir savo elgesį, ekologinės krizės pasekmės bus jaučiamos šimtmečiais. Tai kodėl tai žinodami, mes nesiimame skubių veiksmų šiandien? Kodėl nereaguojame taip greitai kaip į koronosviruso situaciją? Kodėl nėra sušaukiami skubūs pasitarimai įvairių pasaulio šalių vyriausybėse dėl prisitaikymo prie ekologinės krizės padarinių? Kodėl sistemiškai ignoruojama didėjanti grėsmė patiems sau?
Atsakymas gana paprastas. Nes per toli, nes dar negreitai, nes kol čia kas iki mūsų ateis, nes tarkim Lietuvai, viskas bus gerai, ir kaip vienos orų prognozės metu buvo pranešta „...galėsime džiaugtis šiltesniais orais“... Šis pavyzdys puikiai iliustruoja mokslininkų jau kurį laiką atliekamus tyrimus apie tai, kodėl žmonės sistemiškai ignoruoja artėjančią ekologinės krizės sukeltų padarinių grėsmę. O ignoruoja dėl kelių priežasčių. Viena jų, labai paprasta – atstumas. Kuo mažiau žmonės patiria staigias ekologinės krizės pasekmes, tuo mažiau yra linkę imtis veiksmų, net ir žinodami apie labai grėsmingas jos pasekmes ateityje. Labai panašiai, kaip situacijose su netinkama mityba, menku fiziniu aktyvumu, priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimu ir t.t. Pasekmės bus vėliau, o gal jų iš vis nebus? Kol nejaučiame konkrečių pasekmių, tol nieko nekeičiame. Pasaulio regionuose, kur žmonės patiria betarpiškas ir dramatiškas ekologinės krizės pasekmes yra linkę keisti savo elgesį ir imtis veiksmų. Pavyzdžiui, klimato kaitos sukelto jūros lygio kilimo problema sprendžiama sodinant specialios rūšies augmeniją užlietose vietovėse, kuri leidžia atkurti sausumos plotus ar pristabdyti jūros lygio kilimo poveikį.
Kodėl nereaguojame taip greitai kaip į koronosviruso situaciją?
Svarbus dalykas kalbant apie prisitaikymą prie ekologinės krizės padarinių – žinojimas, kas svarbu konkrečiame pasaulio regione ir prie kokių pasikeitusių sąlygų reikės taikytis. Prisitaikymo strategijos Ramiojo vandenyno regione gali drastiškai skirtis nuo Lietuvoje taikytinų strategijų. Neretai viešuose pasisakymuose manipuliuojama faktu, kad drastiški pokyčiai Lietuvoje nevyksta, ir neva nėra ko nerimauti ir panikuoti. Nors tiesa, kad Lietuvoje nesiautėja Katrina tipo uraganai ir patvinusi Neris neužsemia daugiabučių iki trečio aukšto, tačiau mažiau pastebimi pokyčiai gali turėti tokių pat drastiškų pasekmių Lietuvos regionui, kaip ir labiau akivaizdūs reiškiniai (pvz.: uraganai).
Šiandien yra aiškiai žinoma, kad Lietuvos gyventojams didžiausią pavojų jau kelia ir kels netolimoje ateityje, ekstremalūs oro reiškiniai tokie kaip karščio bangos, liūtys, sausros. Šie reiškiniai gali, taip pat kaip ir koronaviruso situacijoje, izoliuoti žmones nuo gyvybiškai svarbių resursų, vandens, maisto, medikamentų, galiausiai pajamų šaltinio ir pan. Sausrų atveju žemdirbiai gali prarasti ne tik pasėlius, bet ir patirti didžiulius finansinius nuostolius, nekalbant jau apie tokios žalos keliamą grėsmę maisto žaliavų atsargoms. Kitas prognozuojamas reiškinys, dėl pakitusių oro ir ekosistemos sąlygų (pavyzdžiui dėl intensyvaus miškų kirtimo, agresyvių cheminių medžiagų naudojamų žemdirbystėje, oro taršos ir t.t.), Lietuvoje sparčiai nyks gyvūnų ir augalų rūšys, kurias tikėtina pakeis invazinės rūšys, su neaiškiom pasekmėm tolesnei ekosistemos raidai ir žmonėms. Taip pat yra žinoma, kad Lietuvoje augs vabzdžių pernešamų ligų atvejų (pvz.: erkių) skaičius.
Stebint pasaulio ir Lietuvos situaciją tampa aišku, kad sudėtingų ir daugiasluoksnių ekologinės krizės sukeltų pasekmių suvaldymas (pavyzdžiui, sausros ir x ligos protrūkio sukeltas pasekmes vienu metu) be išankstinio pasiruošimo, gali būti neįkandama užduotis net ir labai ekonomiškai pažengusioms valstybėms. Liūdniausia krizinių situacijų realybė – nemaža dalis visuomenės lieka tiesiog už borto. Socialinėje atskirtyje, finansiniame nepritekliuje ar skurde gyvenantys žmonės patiria didžiausią žalą ir neteisybę. Jie turi mažesnius šansus gauti pagalbą ir išsikapstyti, neretai ir dėl to, kad neturi tinkamų įgūdžių pasirūpinti savimi. Todėl realybė yra labai paprasta, mes negalime toliau veikti pagal „reikalai juda kaip įprasta“ scenarijų.
Komunikuoti visuomenei apie poreikį prisitaikyti prie vykstančios ekologinės krizės, kaip kad komunikuojama apie poreikį prisitaikyti prie koronaviruso situacijos.
Pirmas žingsnis prisitaikymo prie ekologinės krizės pasekmių link – nustoti ją neigti. Neigimas giliai įsišaknijęs mūsų vertybėse ir požiūryje į ekosistemą (gamta skirta patenkinti žmogaus poreikius), mūsų įpročiuose (sunku atsisakyti patogaus ir greitą pasitenkinimą nešančio gyvenimo būdo), elgesyje (materialinių objektų kaupimas lygu laimė/gerovė), valstybių įgyvendinamose politikose (ekonomika ir augimas, vertinama kaip vienintelė alternatyva gerovei), ugdymo sistemoje (karjera ir materialinė gerovė kaip aukščiausi siekiniai) ir t.t. Toliau turėtume pripažinti faktą (kurį jau pripažino lyderiaujančios pasaulinės aplinkosaugos organizacijos ir mokslininkai), kad jei šiandien nesiimsime veiksmų, kurie paskatintų mūsų prisitaikymą prie ekologinės krizės, rytoj gali būti arba neaktualu arba tai pareikalaus šimteriopai daugiau resursų.
Na ir galiausiai imtis konkrečių veiksmų. Komunikuoti visuomenei apie poreikį prisitaikyti prie vykstančios ekologinės krizės, kaip kad komunikuojama apie poreikį prisitaikyti prie koronaviruso situacijos. Investuoti į infrastruktūrą, kuri bus reikalinga netolimoje ateityje (pvz., vėsinimo įrangos integravimas namų ūkiuose). Kurti draudimo paslaugų paketą, skirtą kompensuoti ekologinės krizės sukeltų reiškinių žalą, integruoti prisitaikymo prie ekologinės krizės temas į edukacinę sistemą ir t.t. Pasaulinė Prisitaikymo prie Klimato Kaitos organizacija (Global Center on Adaptation) įkurta Jungtinių Tautų iniciatyva, yra pateikusi gerųjų pavyzdžių ir rekomendacijų, kaip būtų galima prisitaikyti prie ekologinės krizės.
Jei žmonės visame pasaulyje sugeba prisitaikyti prie drastiškų apribojimų susijusių su koronaviruso situacija, tikiu, kad esant tinkamam lyderiavimui, gali prisitaikyti ir prie pokyčių, skirtų įveikti ekologinę krizę.
Audra Balundė yra Mykolo Romerio universiteto ir Nyderlandų Groningeno universiteto psichologijos mokslų doktorantė bei MRU Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkė.
