Panašu, kad visos švietimo ir mokslo sistemos gelbėjimas ne tik buvo iki šiol mūsų politinėms partijoms svarbus demagoginis rinkimų šou „arkliukas“, bet nuspręsta jį paversti nuolatiniu ir strategiškai esminiu, kaip ir Gedimino kalno gelbėjimo „projektą“.
Anokia čia paslaptis – bent jau Vilniaus universitete profesoriai uždirba 900 Eur į rankas (1200 popieriuje) ir šis atlygis nesikeičia jau beveik dešimtį metų.
Apie jaunų mokslininkų situaciją Lietuvoje kalbėta ir rašyta nesyk, tačiau visiškai nutylima profesūros padėtis. Ar Lietuvos AM ir tyrimo institutų profesūrai bei vyriausiesiems mokslo darbuotojams sukurtos adekvačios darbo sąlygos ir atlyginimai bent iš dalies atitinka keliamus aukštus profesinius reikalavimus ir užsibrėžtus strateginius tikslus? O gal nekorektiška apie tai kalbėti? Anokia čia paslaptis – bent jau Vilniaus universitete profesoriai uždirba 900 Eur į rankas (1200 popieriuje) ir šis atlygis nesikeičia jau beveik dešimtį metų, nuo jo sumažinimo 2009 m. Nuo tada nevykdoma jokia atlyginimų indeksacija, net po euro įvedimo, neatsižvelgiama nei į infliaciją, nei į kokius nors specifinius meritokratinius kriterijus ar universitetui paaukotus metus. Lojalumo, ištikimybės universitetui koncepcija pavirto demagoginiu, parodomuoju lozungu. Kas akivaizdžiai metai iš metų auga jungtinėmis LMT, ŠMM, SKVC ir pačių aukštųjų mokyklų pastangomis, – tai akademiniai kvalifikaciniai, atestaciniai reikalavimai, kurie jau bemaž visiškai atitinka tarptautinius europinius standartus, ko niekaip nepasakysi apie skatinimo, įvertinimo, apčiuopiamo motyvavimo sistemą.
Pabandykite suvilioti jauną, gabų mokslininką, ypač disertaciją apsigynusį užsienyje, dirbti VU pažadais, kad kurį laiką (o pasak kinų patarlės, nėra nieko pastovesnio kaip laikinumas) asketiškai gyvendamas ir fanatiškai pagal tarptautinius akademinius reikalavimus dirbdamas universitete už 500 eurų, jis po kokių 10–15 metų (jei apskritai išgyvens) turi galimybę tapti solidžiai apmokamu VU profesoriumi, kuris gaus net (!) 900 eurų į rankas? Šeimos, žinoma, primygtinai rekomenduojama neturėti arba skubiai jos atsisakyti, nes tai niekaip nesuderinama su šia kilnia tarnyste! O kur, greta nuolat palaikomų naujausių mokslinių kompetencijų ir privalomos akademinės produkcijos, dar visiems dėstytojams keliami aukšti kiti reikalavimai: skaityti paskaitas įdomiai, vesti seminarus uždegančiai ir patraukliai, pasitelkus visas įmanomas moderniausias audiovizualines priemones ir technologijas, nenuvarginti pernelyg vargšų studentų, būti kietu mokslo vadybininku, gerai išmanyti sadistiškai rafinuotą biurokratinę projektų rengimo tvarką, vadovauti daugybei darbų ir, žinoma, naktimis bei savaitgaliais skaityti naujausią mokslinę literatūrą ir rašyti savo darbus. Atrodytų, privalai būti tobulai universalus (ar universaliai tobulas) multiinstrumentalistas.
Tai sužinoję jauni mokslininkai ir netgi vyresnieji studentai kraipo galvas, stebisi ir galiausiai atvirai juokiasi, VU mokslininkus vadina neįgaliais ar, šiuolaikiškai tariant, lūzeriais. O mums belieka nusukus į šoną akis kukliai veblenti, jog didžiuojamės būdami seniausio, solidžiausio ir reitinguočiausio (atsiprašau) Lietuvos universiteto darbuotojais, nes juk dirbame ne dėl atlygio, o dėl amžinos garbės ir šlovės... dažniausiai, pomirtinės. Ir tuomet vėl paknopstom skubame dar į kitus dvejus, trejus darbus, imamės papildomos chaltūros (vertimai, lekcijos, mokymai ir t.t.), kad tik galėtume leisti sau šią labdaringą socialinio įvaizdžio prabangą – dirbti tokiame unikaliame universitete.
Mums belieka nusukus į šoną akis kukliai veblenti, jog didžiuojamės būdami seniausio, solidžiausio ir reitinguočiausio (atsiprašau) Lietuvos universiteto darbuotojais, nes juk dirbame ne dėl atlygio, o dėl amžinos garbės ir šlovės...
Nieko nebestebina tai, jog akademinėje bendruomenėje nūnai stiprėja ne tik su pykčiu ir net agresija sumišęs nepasitenkinimas, bet ir visa persmelkianti neviltis, atvirai depresyvi atmosfera, kurios negali nejausti ir neva optimistiškai bei planingai universitetų reorganizacijas, veiklos optimizacijas ir kitas -acijas vykdantys rektoriai. Dėstytojai, mokslininkai jaučiasi visiškai įvaryti į kampą, jie nuolat išjuokiami, dėl neva menkos darbo kokybės nuvertinami, o visuomenėje jiems suteikiamas socialinio autsaiderio, bemaž atstumtųjų (panaudojat pokolonijinio diskurso terminologiją – subalternas) vaidmuo, juos lydi nuolatinio nesaugumo, neapibrėžtumo, slegiančios nežinios dėl rytojaus jausmas. Jie jau dabar totaliai demotyvuoti – vargu ar tokiame kontekste dar įmanoma kalbėti apie kažkokį darbinį entuziazmą, profesinį užsidegimą, ypač tiems, kurie jau atidavė ne vieną dešimt metų kurdami ir plėtodami savo akademinę gildiją, studijų programas, tyrimų sritis, apskritai, savo institucijos veiklą.
Žiniasklaida ir valdžios atstovai nepaliaujamai visais kanalais skelbia apokaliptiškai menką Lietuvos mokslininkų tyrimų ir publikacijų lygį, žemą tarptautiškumą, apie primityvų dėstymo lygį, dėstytojų kyšininkavimą ir priekabiavimą (sic!), inovacinį-technologinį atsilikimą ir kitas didžias mokslininkų ydas ir nuodėmes. Taip, visų šių ydų vienais ar kitais pavidalais esama, tačiau kažkodėl pamirštama, jog tai dažniausiai yra ne priežastis, bet priešingai – ilgalaikio dėstytojo, mokslininko ir mokytojo vaidmens visuomenėje nuvertinimo pasekmė.
Toks nuolatinis mokslininkų žeminimas, niekinimas ir, sakyčiau, net atviras demonizavimas negali nedaryti psichologinio, emocinio spaudimo – psichologinė ir socialinė kolegų savivertė yra gerokai pašlijusi, neapsikentus patyčių, tikrąja to žodžio prasme, bėgama iš savo srities: kas gali ieško išsigelbėjimo verslo struktūrose, kai kas ieško sotesnio (dažniausiai) kąsnio mokslo politikoje ar mokslo administracinėje sferoje, o kai kas kraunasi lagaminus. Gi jaunoji karta matydama tokius užguitus vyresnius kolegas tikrai netampa motyvuota ir atsisako įžengti į šią tarnystę, kuri bent esamu metu nežada jokios šviesos tunelio gale. Perfrazuojant klasiką: prasideda akivaizdus universitetų tuštėjimo metas…. Šiam tuštėjimo procesui tiesiogiai proporcingas ir netgi jį lemia politikų abstraktaus kalbėjimo apie švietimo problemas dažnumas (priešrinkiminis) ir intensyvumas (matuojant hercais, vatais).
Ar laukiama, kol visi mokslininkai galutinai išsibėgios po kitus darbus ar užsienius (visuotinio „išvarymo“), ar, priešingai, sarkastiškai galvojama, kur gi tie bėdžiai dings?
Kas gi toliau? Vyriausybė kaltina pačius mokslininkus ir AM dėl neefektyvaus lėšų panaudojimo, o AM atstovai – vyriausybę ir ministeriją dėl neskiriamų papildomų lėšų. Pinigų nėra ir nebus, jūs ten laikykitės!? Šiame kritiškame Lietuvos mokslui momente visiškai nebesuprantama abejinga ir atsaini tiek AM vadovybių, tiek ir vyriausybės, ŠMM, LRS laikysena – ko dar tikimasi iš mokslininkų, ko gi laukiama? Ar visuotinio streiko? Ar manoma, jog tai neįmanoma: šie tikrai itin kantrūs ir kultūringi, jau kelis dešimtmečius demonstravo tylų, nuolankų įsikinkymą į akademinių įsipareigojimų vežimą. Ar laukiama, kol visi mokslininkai galutinai išsibėgios po kitus darbus ar užsienius (visuotinio „išvarymo“), ar, priešingai, sarkastiškai galvojama, kur gi tie bėdžiai dings? Lai džiaugiasi turimu duonos kąsniu ir suteikta jiems socialine garbe! Susidaro įspūdis, jog, matyt, užtrombavusias aukštojo mokslo problemas netolimoje ateityje tikimasi išspręsti tuo pačiu, lietuviškų statybos įmonių būdu – kaip statybininkus ar vairuotojus pritraukiant mokslininkus iš Ukrainos ir Baltarusijos? Tik vargu ar kas čia vyks, juk puikūs Europos universitetai greta? Karčią šypseną kelia ir kai kurių verslininkų „saliamoniški“ siūlymai – pakviesti į Lietuvą 500 užsienio mokslininkų ir taip atgaivinti „paplėkusią“ mūsų edukacinę ir mokslo sistemą.
Bandau įsivaizduoti patyrusius Vakarų universitetų mokslininkus desperatiškai bandančius pragyventi už lietuvišką akademinę „pašalpą“ ir besiblaškančius mūsų universitetų ir ministerijų koridoriuose stengiantis perprasti hierarchiškai subordinuotos ir arogantiškos lietuviškos akademinės biurokratijos veikimo mechanizmus…
Drįstu teigti, jog mūsų AM sistema nepaisant visų politinių klanų „susitarimų“ ir destruktyvios biurokratinės valdininkijos pozicijos bei neretai nekompetentingos jos veiklos, dar išliko gyva ir būtent šių nuvertintų, pasišventusių, savo darbą mylinčių, jame gilią prasmę tėvynei matančių bei savo pašaukimui pasiaukojusių dėstytojų ir mokslininkų dėka, kurių ne vienas plačiai garsina ir Lietuvos vardą pasaulyje.
Nėra kito AM išgelbėjimo ir jos išsaugojimo ateinančioms kartoms kelio, kaip tik skubiai sukurti aukštiems kvalifikaciniams reikalavimas adekvačią, veiksmingai motyvuojančią bei tarptautiškai konkurencingą atlyginimų bei skatinimų sistemą, kuri atvirų pareigybinių konkursų būdu ne tik apsaugotų nuo emigracijos gabiausią akademinį jaunimą, bet skatintų ir užsienio kolegų pritraukimą. Tai vienintelis sprendimas, kuris turėtų atsispindėti tvirtinant naują biudžetą, arba – solidarus, visuotinis, ilgalaikis mokslininkų bei dėstytojų streikas.
Jau dabar Tartu universitetas už du kartus mažesnį auditorinį krūvį profesoriui moka 2,5 karto didesnį nei VU profesoriaus atlyginimą.
Deja, aš pats su liūdesiu širdyje pasirenku, bent kuriam laikui, kitą, „išvarymo“ ar lagaminų kelią. Nes ne taip toli geografiškai nutolusios ir švietimo reformas veiksmingai vykdančios Estijos valdininkai strateginę švietimo ir mokslo reikšmę mažos šalies ateičiai supranta ne deklaratyviai.
Jau dabar Tartu universitetas už du kartus mažesnį auditorinį krūvį profesoriui moka 2,5 karto didesnį nei VU profesoriaus atlyginimą. Gyvename globaliame pasaulyje ir akademinės rinkos bei tarptautinės rinkodaros sąlygomis mokslininkai yra verti tiek, kiek jie patys išsikovoja ir kiek jie patys įvertina savo darbą. Laikas akademinei bendruomenei pabusti ir keltis! Laikas vienytis ir vaduotis iš baimės, valdininkų įdiegto menkavertiškumo.
Audrius Beinorius yra Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Indologijos ir budizmo studijų profesorius.
