Taip, reorganizacijos metu įstaigą paliks apie 10 proc. darbuotojų, tačiau dalis jų, pasinaudodami situacija, išeina į užtarnautą poilsį. Kita dalis taip pat niekur nedings ir paslaugas teiks kitose gydymo įstaigose. Tačiau ir trūkstamas darbuotojų skaičius nebūtinai bus tapatus išeinantiems – jau pastarieji mėnesiai rodo, kad tai, jog įstaigą paliko dalis darbuotojų, nesutrukdė įstaigai ir personalui paslaugas teikti efektyviau – nepaisant sumažėjusio darbuotojų skaičiaus, suteiktų paslaugų skaičius nuolat sistemingai auga. Vadinasi, efektyvumo problema tikrai egzistavo. Į atslaisvėjusias vietas taip pat, tiek, kiek pagal naują struktūrą yra reikalinga, sėkmingai vyksta konkursai, kur pritraukiami specialistai ne tik iš Klaipėdos ar kitų Lietuvos regionų, bet ir iš užsienio. Nenorėjusių Klaipėdai suteikti galimybę turėti aukščiausio lygio medicinos centrą nelaimei, dažnu atveju ir su moksliniais laipsniais. Taip, Klaipėdoje formuojasi ir mokslinis šios srities potencialas.
Dalininkai – tiek Klaipėdos universitetas, tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija – skiria itin daug dėmesio ir deda visas įmanomas pastangas, kad procesai vyktų sklandžiai, pvz. jau ne kartą akcentuota, kad įstaigą paliekančių darbuotojų išeitinėms kompensacijoms, nepanaudotoms atostogoms, lėšų ras ministerija. Kalbame apie reikšmingą sumą, kurios pirmoji dalis jau yra pasiekusi gydymo įstaigą ją palikusių darbuotojų minėtoms išlaidoms dengti.
Įstaiga yra negrįžtamų pokyčių kelyje, pokyčių, kurie nėra paprasti ar lengvi, tačiau kurie neabejotinai esmingai pakeis viso vakarų, o gal net ir visos Lietuvos, medicinos sektoriaus veidą, atvers naujas galimybes Klaipėdos universitetui bei medicinos mokslo bendruomenėms.
Galiu patikinti, kad viso šio ilgo, ne vienerius metus trunkančio, proceso metu, skirtingai nei bando vaizduoti mano politiniai oponentai siekdami didinti įtampą, esu šalia – dalyvauju susitikimuose, kalbamės su ligoninės dalininkais, stebime situaciją, ją analizuojame, ieškome sprendinių.
Bet lygiai taip pat suprantu, kad ypač rinkiminiu laikotarpiu, kiekvienas mano, kaip vieno šio projekto kalvių, viešas išstojimas ar pasirodymas nebūtinai atneš naudą, nes atsiveria galimybės politiniams oponentams reaguoti į pranešimus, dirbtinai aštrinti situaciją, kelti dar daugiau įtampų ligoninei, joje dirbančiam personalui, o kartais ir paslaugų laukiančiam pacientui. Todėl buvimas nuošalyje ir darbas nuo galinės sėdynės dažnu atveju tik palengvina procesus visoms pusėms, nes politikavimo šiai įstaigai šiandien dienai reikia mažiausiai.
Tikrasis rūpestis yra ne tai, ką kalbame, o tai ką darome, todėl kartais lieka tik gūžtelti pečiais, kuomet didžiausiais ligoninės ekspertais tampa tie miesto ar regiono atstovai, kuriems toks rūpestis pagal kompetenciją ir tenkančias funkcijas nepriklauso, o tuo tarpu nebūtinai yra susitvarkoma su užduotimis, kurie yra pastarųjų politikų ar pareigūnų tiesioginė pareiga.
Nors ligoninėje dirbančiam kolektyvui, ko gero, atrodo, kad pokyčių traukinys jau niekada nesibaigs, tačiau paskutinieji štrichai jau visai šalia! Linkėjimai visiems ir ačiū už tai, kad kantriai dalyvaujate pokytyje. Tikiu, kad atsisukę atgalios visi kartu pasakysime, jog buvo verta!