Iš esmės tai naujas būdas pasitelkus interneto platformą pritraukti lėšų iš investuotojų. Tokia priemonė gali padėti „užsikurti“ startuoliui, pagelbėti kuriant naują produktą ar ieškant investicijų įmonės plėtrai. Tačiau daugėjant ICO yra didelė rizika, kad tuo pasinaudos ir sukčiai, tiesiog pasisavindami pinigus. Juolab kad žetonai padengti nei daugiau, nei mažiau – tik pažadais.
Kur slypi ICO patrauklumas jų sumanytojams? Tai greitas būdas surinkti pinigus – paprastai nereikia teisės aktų analizės, nereikia rengti didelio kiekio dokumentų su išsamia informacija, atskleisti visus vykdytojus. Užtenka turėti idėją (net nebūtina steigti įmonės), ją trumpai aprašyti ir pažadėti, kad stengsiesi įgyvendinti, ką žadi, skirti lėšų reklamai, o dar geriau – nusisamdyti žinomą asmenį, kad jis taptų virtualiųjų valiutų žetonų platinimo veidu. Ir jau gali pradėti rinkti milijonus.
Galbūt tam tikros idėjos bus įgyvendintos ir iš tūkstančio ICO keli „vienaragiai“ (startuoliai, kurių vertė pasiekia daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių) vis dėlto užaugs. Bet čia ir slypi pavojus – kaip atskirti grūdus nuo pelų. Kilus pagundai investuoti į virtualiųjų valiutų žetonus, pirmiausia būtina kruopščiai išstudijuoti visą prieinamą informaciją, kad galėtumėte kiek įmanoma tiksliau įvertinti lūkesčius: ar bent realu, kad platintojai įgyvendins savo pažadus ir projektas bus įgyvendintas, kokia reali galima nauda ir kokia rizika.
Kadangi viskas vyksta virtualioje erdvėje ir naudojant virtualiąsias valiutas, produktų kūrėjų ir investuotojų identifikavimas nėra būtinas. Netaikomi ir kiti teisės aktų reikalavimai, dėl to nei virtualioms valiutoms, nei nereguliuojamam ICO netaikoma vartotojų apsauga, tokia kaip indėlių ir investicijų draudimas.
Tad nesėkmės atveju tokias investicijas paprasčiausiai tektų nurašyti į nuostolius.
Dažnai vartotojams kyla klausimas, kodėl virtualiosios valiutos ir jų žetonų platinimas yra nereguliuojami. ICO yra reguliuojamas, jeigu platinami žetonai prilygsta vertybiniams popieriams, tokiu atveju jiems yra taikomi su vertybinių popierių platinimu susiję reikalavimai. Tačiau šiuo metu tai nėra dažnas pasirinkimas – dabar dažniausiai platinami žetonai, kurie nesuteikia jokių teisių, tik galimybę ateityje gauti kuriamą prekę ar paslaugą, jeigu ji bus sukurta.
Viena iš pagrindinių virtualiųjų valiutų savybių yra decentralizuotas veikimas. Tai reiškia, kad nėra įmonės ar organizacijos, kurios veiklą būtų galima prižiūrėti. Prekyba šiomis valiutomis vyksta internete ir jos yra išskaidytos po visą pasaulį, todėl bandyti jas kontroliuoti būtų tas pats, kas bandyti kontroliuoti visą internetą. Vienintelė galimybė – kontroliuoti virtualiųjų valiutų sąveiką su tradicinėmis valiutomis, reguliuojant virtualiųjų keityklų ar piniginių veiklą. Tai šiuo metu siekiama padaryti Europos Sąjungoje dėl pinigų plovimo prevencijos.
Virtualiosios valiutos kelia daug klausimų, o ICO mastas – globalų susirūpinimą. Tą rodo ir vakar Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ji rūpinasi investuotojų apsauga ir finansų sistemos stabilumu visoje Europos Sąjungoje) paskelbtas įspėjimas dėl ICO rizikų.
Lietuvos bankas savo poziciją dėl virtualiųjų valiutų ir ICO paskelbė spalio pradžioje. Joje apibrėžti tie patys principai, kuriuos skelbia ir minėta Europos priežiūros institucija.
Pasirodžius banko pozicijai, socialiniuose tinkluose virtualiųjų valiutų gerbėjai pažėrė ir savo nuoskaudų, kad Lietuvos bankas „gniaužia technologinę (FinTech) pažangą, neleidžia žmonėms uždirbti“ ir t. t.
Nieko panašaus – „FinTech“ plėtrą skatinome ir skatinsime, ir ši sritis kur kas platesnė nei virtualiosios valiutos ar ICO. Daug galimybių įžvelgiame ir decentralizuotoje viešoje finansinių operacijų saugojimo, arba populiariai – „blockchain“ (tai kertinis virtualiųjų valiutų kūrimo mechanizmas), technologijoje, kurios panaudojimo spektras gali būti labai platus. Tačiau pačios virtualiosios valiutos ir ICO yra susiję su itin didele rizika (ypač investavimo naujokams), apie tai privalome įspėti žmones, kad jie žinotų už lengvo praturtėjimo iliuzijos slypinčias rizikas.
Apibendrinant pravartu prisiminti auksinę investavimo taisyklę: jeigu nesupranti, kur investuoji savo pinigus, geriausia neinvestuok. Virtualiąją valiutą iš esmės gali sukurti bet kas, net ir mokinukai, o toliau – rinkodara. Taigi dabar šios priemonės tampa savotišku mados klyksmu, nauju technologiniu saldainiu, viliojančiu sėkmės istorijomis, kaip antai „anksčiau iš jo juokėsi, dabar jis tapo milijonierius“ ir pan. Iš tiesų, virtualiosios valiutos, o ypač ICO, yra skirti profesionaliesiems investuotojams, suprantantiems visas rizikas ir nebijantiems prarasti dalį investuotų lėšų ar net jas visas.
Prisiminkite auksinės žuvelės istoriją ir nelikite prie suskilusios geldos – realūs pinigai paversti virtualiaisiais arba jų žetonais, gali tapti ištirpusiomis investicijomis.
Audrius Šilgalis yra Lietuvos banko investicinių paslaugų priežiūros specialistas.
