Prasidėjo istorinės, nes pirmąkart yra rengiamos Baltijos jūroje prie Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities krantų, Rusijos ir Kinijos (kaip paradoksaliai tai beskambėtų) bendros karinių jūrų pajėgų pratybos „Karinė sąveika 2017“, šios pratybos tęsis apie 10 dienų. O Lietuva ruošiasi eilinei 58-ajai Jūrų šventei, vyksiančiai kaip tik baigiamojoje Rusijos-Kinijos karinių pratybų stadijoje – liepos 28–30 dienomis. Pagrindinis šiemetinės Jūrų šventės akcentas bus istorinių burlaivių lenktynių „The Tall Ships Races 2017“, vykstančių jau daugiau nei 70 metų, dalyvių pasirodymas Klaipėdoje. Akivaizdu, kad „Karinė sąveika 2017“ yra įžanginės „Zapad 2017“ (Vakarai 2017) pratybos. O didesnės strateginio puolamojo pobūdžio karinės pratybos prasideda jau netrukus (aktyvioji šių pratybų fazė numatyta rugsėjo 14-20 dienomis). Į šias šaltojo karo scenarijams paruoštas, nes nukreiptas prieš NATO, pratybas „Vakarai 2017“ bus pajungiama iki 100 tūkstančių Rusijai ir Baltarusijai priklausančių žmogiškųjų išteklių nebeskaičiuojant kiek techninių ir kitų priemonių tam bus pasitelkta.
Artėjančios Jūrų šventės išvakarėse svarbu prisiminti ir vieną svarbų tarpukario Lietuvos istorinį įvykį, kuris buvo skirtas dvasinio ryšio tarp lietuvių ir Baltijos jūros sustiprinimui. Tai 1936 metais Klaipėdoje įvykusi Akademinio jaunimo Jūros diena. Anuometinės prieš 81 metus įvykusios Jūros dienos pagrindiniu akcentu tapo masinė priesaika jūrai. Tada prie Melnragės švyturio apie 1500 patriotiškai nusiteikusių studentų iš visos Lietuvos išreiškė savo meilę ir ištikimybę Lietuvos krantus skalaujančiai Baltijai. Ši priesaika ir kitos tuometinės valdžios pastangos tapo impulsu stiprinančiu mūsų prekybinį ir karinį laivynus. Tokia priesaika šiais laikais gali tapti dar vienu Lietuvos atsaku silpninančiu Rusijos minkštosios, kaip sudedamojo karinio pajėgumo komponento, galios Baltijos jūros regione demonstravimą.
Svarbus yra ne tik pats priesaikos faktas bet ir tos priesaikos žodžiai, bei jų turinys. Anuometinės priesaikos žodžių autorius – žymus rašytojas, publicistas ir diplomatas Ignas Šeinius pateikė jaunimui tokį priesaikos tekstą:
„Ties tavim susikaupęs aš pergyvenu Tavo didingą grožį, jaučiu krūtinėje Tavo visados jauną jėgą. Amžiais atsidusdama Tu nenuilstamai plauni mano tėvynės krantą. Tu jungi jį su viso pasaulio krantais. Tu esi nekintamas ryšys tarp mano krašto praeities ir šių dienų. Tavo vandeniu suvilgęs kaktą, aš praregiu ir jo skaidrią ateitį. Matau, kaip mano vaikų vaikai Tavo bangas laivais aria, o Tu, mėgdama narsą, iš savo gelmių aukoji jiems neįkainojamus turtus.
Gal būt kad mano tėvai buvo Tave kiek primiršę. Jie bandė savo jėgas sausumos plotams įveikti. Turbūt nežinojo, kad sausumą galima valdyti tik jūros atsirėmus, tik jos laisvę savo kraujyje juntant.
Aš, jaunas atgimusios Lietuvos sūnus, grįžtu į Tave. Tėvynės gyvybės reikalą suprasdamas, Dievą aukštybėse liudininku šaukdamas, pažadu būti Tau ištikimas. Gal būt, kad man teks kada, šį krantą ginant, čia paskutinį kartą atsidusti. Tai manęs negąsdina. Tave mylėdamas aš žinau, kad kiekvieną, kas mane nuo Tavęs atskirti stengtųs, aš įveiksiu. Tu, nesuvaržoma, galinga, didinsi mano jėgas daugeriopai. Šiandien aš prisiekiu Tau, Jūra. Aš ir mano vaikai bus Tau ištikimi.“
Šiam, priesaikai nebūdingai ilgam, bet emociškai stipriam, tekstui įtakos turėjo priesaikos autoriaus asmenybė – tuomečio valstybės tarnautojo (1935–1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju) kūrybinio polėkio arba tarnybinės užduoties inspiruota 1936 m. ir gimė ši kiek romantizuota, impresionistinė, istorine atmintimi pagrįsta, motyvuojanti ir morališkai įpareigojanti priesaika jūrai.
Anuometinis priesaikos tekstas nėra plačiau tyrinėtas arba lygintas su kitų jūrinių valstybių analogais, bet žinant jos autoriaus I.Šeiniaus švedų kaip ir kitų aplink Baltijos jūrą gyvenančių tautų kalbų žinojimą, tai galima būtų įtarti esant kažkokių priesaikos jūrai analogų Skandinavijos valstybėse, Lenkijoje, Rusijoje ar kitose valstybėse.
Tačiau lyginant ją su kitomis lietuviškomis priesaikomis akivaizdu, kad ji neturi savyje įprastinės ištikimybės priesaikos Lietuvai, kaip valstybei, formulės elementų, nes ją duodantis asmuo kad ir „Tėvynės gyvybės reikalą suprasdamas“ visgi pasižada būti ištikimas jūrai. Priesaikos jūrai autorius savo kūrinyje nekintamu ryšiu sujungia meilę tėvynei, jos istorijai, dabarčiai bei ateičiai su meile jūrai. Sujungia ryšiu svarbesniu net už mirtį, nes „gal būt, kad man teks kada, šį krantą ginant, čia paskutinį kartą atsidusti“, o tada šį ryšį pratęs prisiekusiojo vaikai „mano vaikai bus Tau ištikimi“.
Šiais laikais priesaika jūrai pavirto profesine priesaika, skirta jūrininkams arba tiesiog jūreivystės besimokantiems, kurią bent jau šiuo metu duoda bepradedą savo studijas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) studentai. Visgi originali prisiekiančio jūrai asmens tapatybė seka iš šių priesaikos žodžių „aš, jaunas atgimusios Lietuvos sūnus,<...>aš ir mano vaikai bus tau ištikimi“, t.y. Lietuvos jaunimas, o dar konkrečiau – akademinis Lietuvos jaunimas.
Šį tarpukario Lietuvos akademinį jaunimą kol kas atstovauja LAJM pirmakursiai, kurie taria šiuos mokymo įstaigos tikslams pritaikytos priesaikos žodžius: „Aš, pirmo kurso studentas, iškilmingai prisiekiu, būti ištikimas Lietuvos, kaip jūrinės valstybės idėjai, gerbti Lietuvos aukštosios mokyklos vėliavą ir jūrinę uniformą, tikslingai panaudoti man suteiktas žinias, sąžiningai vykdyti patikėtas pareigas ir užduotis, būti doras ir garbingas jūrininkas. Šiandien aš prisiekiu tau, jūra. Aš ir mano vaikai bus tau per amžius ištikimi. Tepadeda man Dievas.“
Gerbtinas priesaikos jūrai tradicijos tęstinumas puoselėjamas bent jau adaptuota forma vienoje akademinio jaunimo ugdymo institucijoje. Tačiau kitų vakarų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų bent jau moralinio įsipareigojimo jūrinės valstybės idėjai kol kas nematyti. Pavyzdžiui, pasauliniu lygiu pripažinta jūrinė valstybė Nyderlandai pasišventusi stiprios jūrinės valstybės (karine ir ekonomine prasme) idėjai skiria tam ypatingą dėmesį, nes jau nuo vaikystės (iš viso apie 20 metų) rengia jūrininkus profesionalus. Nežinia ką apie tai masto Klaipėdos universiteto vadovybė, ar tai aktualu Vakarų Lietuvos regiono savivaldybių vadovams, ar atgims Jūrų kadetų mokykla? Ar šiuolaikinėje Lietuvoje bus pagerintas 1500 studentų davusių priesaiką jūrai rekordas pasiektas tolimaisiais 1936 metais? Gal būt tam pradžią duotų Jūrų kadetų mokyklos atgimimas, apie kurį jau prasitaria Klaipėdos savivaldybės vadovai? Neatsakytų klausimų išties turime, o atsakyti į juos skubina Lietuvos geopolitinė aplinka.
Atsakymams reikia tiek nedaug. Jei jau sugebėjome surasti vienintelio tarpukario Lietuvos karo laivo „Antanas Smetona“ paskandinimo vietą Baltijos jūroje netoli Estijos krantų ir tikimės artimiausiu metu identifikuoti dar du Antrojo pasaulinio karo metu paskandintus prekybinius Lietuvos laivus – „Kretingą“ ir „Uteną“, tai tikėkime, kad jei ne Jūros šventės organizatoriams, tai Vakarų Lietuvos akademiniam jaunimui iš Jūrų kadetų mokyklos, Klaipėdos universiteto, LAJM ir kitų aukštųjų mokyklų bei Klaipėdos jūrų šaulių rinktinės šauliams pavyks suburti virš 1500 bendraminčių, kurie pasiryš ištarti 81 metų senumo originalią priesaiką jūrai. Toks masinis priesaikos jūrai aktas papuoštų bet kurios Jūrų šventės scenarijų, o tuo pačiu pademonstruotų ir dabartinės Lietuvos jaunimo tvirtą pasiryžimą ginti savo tėvynės krantą tiek sausumoje tiek ir jūroje.
Dr. Audrius Skaistys yra Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas.
