Kaip pradinės mokyklos ir darželio ugdymo turinio vadovė dalyvauju ankstyvajame darželinukų ir priešmokyklinukų ugdyme, analizuoju tėvų išsakomus ugdymo poreikius, tyrinėju 3–6 metų vaikų ugdymo paslaugas, ieškau, vertinu ir lyginu ankstyvojo ugdymo metodikas bei programas, stebiu skirtingo amžiaus ir skirtingos ugdymo patirties mokinių startą pradinėje mokykloje, seku viešą diskusiją apie priešmokyklinio ir pradinio ugdymo ankstinimą. Čia noriu pasidalinti savo pastebėjimais ir požiūriu į privalomo ugdymo ankstinimą.
Turime pripažinti, kad pirmieji ir patys svarbiausi vaiko ugdytojai yra tėvai. Vaikui augant dalį ugdymo atsakomybės jie patiki profesionalams. Tėvai, su kuriais teko bendrauti, mano profesinės veiklos aplinkoje, savo iniciatyva ieško kokybiškų ugdymo paslaugų, kurios patenkintų išaugusius vaikų ugdymo poreikius.
Bendraudama su penkiamečių ir net jaunesnių vaikų tėvais pastebėjau tendenciją rinktis metodologiškai pagrįstas, patikrintas, bet siaurai specializuotas neformalaus ankstyvojo ugdymo programas: dailės, muzikos, šokio, robotikos, matematinio lavinimo, anglų, lietuvių kalbos ir kt. srityse. Į tokius užsiėmimus vaikai noriai eina, o tėvai džiaugiasi rezultatais vaikams ugdantis tėvų pasirinkta siaura kryptimi.
Turime pripažinti, kad pirmieji ir patys svarbiausi vaiko ugdytojai yra tėvai.
Patarus apsvarstyti galimybę pradėti formalų priešmokyklinį ugdymą, kur tos patrauklios mažųjų ugdymo programos būtų integruotos į visumą, užtikrinančią visuminę galių plėtotę, dažniausiai susidurdavau su tėvų abejonėmis:
- „Dar nenorime į priešmokyklinį. Į mokyklą dar suspės, tegul dar paturi vaikystę“ – formalaus ugdymo pradžia tėvų tapatinama su vaiko „pasodinimu į suolą“, vertinimu, konkurencija ir vaikystės pabaiga.
-
- „Kas bus, jei pradės penkių metų ir per metus nepasiruoš mokyklai, o jau reikės į pirmą klasę eiti? Ar galima bus kartoti priešmokyklinę programą?“ – tėvai supranta, kad leidžia penkiametį į šešiamečiams skirtą programą, bando vertinti riziką ir numatyti atsitraukimo kelius.
- „Kur ten, toks mažas, mokykloje: jis nespės su visais, negebės pastovėti už save, apsiginti“ – tėvai bijo, kad mažesnis vaikas bus silpnesnis ir nekonkurentabilus formalios ugdymo sistemos „džiunglėse“, kur fizine jėga, greita orientacija ir protu teks pakovoti už būvį.
- „Mes žinome geriau, ko reikia mūsų vaikui. Šeimoje ir laisvai pasirenkamuose būreliuose galime užtikrinti kokybišką savo penkiamečio ugdymą“ – tėvai nepasitiki, kad jų vaikui masinio švietimo sistema šiame amžiaus tarpsnyje pasiūlys ką nors geriau, nei jie patys gali pasiūlyti.
- „Nesvarbu, ko ten valdininkai prisižiūrėjo užsieniuose, aš ėjau į mokyklą septynių, mano vyras taip pat. Štai, kokie išsilavinę ir sėkmingi esame, tad ir mūsų vaikui taip pat nuo septynių pradėti mokyklą bus gerai“ – tėvai linkę savo ugdymo patirtį perkelti savo vaikui, nelinkę gilintis į ugdymo turinio ir išsilavinimo standartų kaitą, o Lietuvos švietimą mato kaip uždarą, nuo globalaus konteksto nepriklausančią sistemą.
Kai klausau tėvų abejonių, tai galvoje sukasi viena mintis: kokia ten mokykla, jei ji žudo vaikystę? Tai gal geriau keisti pačią ugdymo sistemą, ankstyvam ugdymui pritaikyti mokyklą, o ne apriboti savo vaikų ugdymo galimybes? Apsidairykime aplinkui – jau ir Lietuvoje turime formalaus ugdymo pavyzdžių, kur mažieji noriai eina į mokyklą, džiaugsmingai dalyvauja, bendrauja, mokosi, žaidžia, o ir vaikystę išsaugo iki pat paauglystės. Mes su kolegomis darbuojamės kurdami tokią mokyklą. Tikiu, kad ta kryptimi darbuojasi dar daug kitų mokyklų bei mokytojų. Tad visi sutelkime jėgas sudarydami kokybiškas ugdymo sąlygas visiems penkiamečiams, o nesistenkime dar metais atitolinti neišvengiamą blogybę – „džiunglių įstatymais“ paremtą ir vaikystę naikinančią mokyklą.
Gal geriau keisti pačią ugdymo sistemą, ankstyvam ugdymui pritaikyti mokyklą, o ne apriboti savo vaikų ugdymo galimybes?
Valstybiniu mastu nemoderuojamas ir savieigai paliktas ankstyvasis ugdymas generuoja didelius startinės pozicijos pirmoje klasėje skirtumus. Į aukštus pasiekimus orientuotos mokyklos randa būdų atsirinkti vaikus, į kuriuos jau buvo tėvų investuota ir toliau bus tėvų investuojama. Daugelyje pradinių mokyklų tenka dirbti didelėje pirmokų klasėje su vidutiniu lygmeniu, pristabdant toliau pažengusius ir „į nuostolius nurašant“ tempo neišlaikančius mokinukus.
Sveikinu kiekvieną mokyklą ir kiekvieną mokytoją, kurie ieško ir randa organizacinius bei pedagoginius sprendimus tokiomis sąlygomis kiekvienam mokinukui sukurti galimybę oriai judėti mokymosi programa savo tempu. Lenkiu prieš juos savo galvą.
Šiuo metu savo sprendimu tėvai jau gali išleisti penkiametį į priešmokyklinę programą. Sprendimas ir visa su juo susijusi rizika palikta tėvams. Valstybinė švietimo sistema nenumato rengti penkiamečiams pritaikytos programos, lėčiau judantiems nesudaro galimybės kartoti priešmokyklinės programos arba greičiau judantiems šešiamečiams iš priešmokyklinės programos vidurio „peršokti“ į pirmą klasę.
Pradėję mokytis anksčiau išvengtume „pirmos klasės šoko“ ir nesibaigiančių lenktynių su anksčiau pradėjusiais.
Pastebėjau, kad ankstyvojo ugdymo galimybių plėtros daugėja atvejų, kai į priešmokyklinę programą ateina šešiametis, kuris savo pasiekimais lygus ar net lenkia mažiau ugdytus pirmokėlius. Į pirmą klasę legaliai tokio vaiko priimti negalima, nes pagal švietimo įstatymą jis turi pabaigti priešmokyklinę programą. Tokiu atveju vaikas pristabdomas ir iš jo atimami vieni mokymuisi imliausi metai.
Lietuva tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare ir savo mokymosi pasiekimus lygina su EPBO narėmis. Vėlyva, lyginant su kitomis šalimis, ugdymo pradžia iš mūsų mažųjų reikalauja greičiau pasiekti „akademinę kartelę“, pagal kurią bus lyginami su kitų šalių mokinukais. O tai kelia bereikalingą įtampą ir gali suveikti kaip dar vienas vaikystės naikinimo veiksnys. Pradėję mokytis anksčiau išvengtume „pirmos klasės šoko“ ir nesibaigiančių lenktynių su anksčiau pradėjusiais.
Simpatizuoju tėveliams, kurie rūpinasi savo vaikų ankstyvuoju ugdymu. Tačiau reikėtų pripažinti, kad ne visi Lietuvos tėvai gali užtikrinti vaikų poreikius atitinkantį ugdymą: ne visi žino ką, kada ir kaip ugdyti; ne visi vaikams gali skirti tiek laiko, kiek norėtų; ne visi įperka norimas ugdymo paslaugas; ne kiekviename mažame miestelyje jos yra prieinamos. Čia aš nekalbu apie tuos tėvus, kuriems paprasčiausiai nerūpi. Tokių aš savo aplinkoje beveik nesutinku, bet žinau, kad ir jų yra.
Už vienodas kiekvieno vaiko starto pozicijas ir vaikystės išsaugojimą priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme atsakomybę turėtų dalintis ir Lietuvos valstybė
Kadangi darbuojuosi jau du šimtus metų veikiančioje tarptautinėje krikščioniškoje nevyriausybinėje organizacijoje, jos padalinyje – Lietuvos Kolpingo fonde – kur svarbią vietą užima socialinė atsakomybė, o vienas iš dešimties Kolpingo pedagogikos principų įpareigoja užtikrinti „kokybiško švietimo prieinamumą visiems“, tai tvirtai pasisakau už pradinio ugdymo starto galimybių suvienodinimą visiems Lietuvos vaikams.
Gerai suprantu, kad vienodo starto užtikrinimas nėra ir nebus kapitalą atstovaujančio privataus švietimo uždavinys. Taip pat turiu pripažinti, kad tai yra ne pagal jėgas Lietuvos pelno nesiekiančioms nevyriausybinėms organizacijoms ir jų švietimo projektams. Tad, už vienodas kiekvieno vaiko starto pozicijas ir vaikystės išsaugojimą priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme atsakomybę turėtų dalintis ir Lietuvos valstybė. Valstybė tai turėtų realizuoti per visuotinį bei sistemišką, amžiui pritaikytą ugdymą: priešmokyklinį nuo penkių ir pradinį nuo šešių metų.
Belieka tikėti, kad Lietuvoje užteks politinės valios priimat sprendimus, kompetencijos projektuojant, planuojant ir įgyvendinant pokyčius, supratimo komunikuojant su kiekvienu skirtingai mąstančiu, laiko, žmogiškųjų bei finansinių išteklių investicijai į ankstyvojo ugdymo infrastruktūrą, ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programų atnaujinimą ir suderinimą tarpusavyje, priešmokyklinio bei pradinio ugdymo pedagogų rengimą ir/ar perkvalifikavimą.
Renkuosi tikėti, kad sutarsime, sutelksime jėgas ir Lietuva galės sau leisti kiekvieno vaiko sėkmingą startą užtikrinantį ir vaikystę pratęsiantį ankstyvą ugdymą.
Audronė Allan yra edukologijos mokslų daktarė; Lietuvos Kolpingo fondo švietimo projektų – „Kolpingo darželis“ ir „Kolpingo pradinė mokykla“ – ugdymo turinio vadovė.
