Liepos 9 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje svarstėme klausimą ir dėl Istorinės atminties komisijos įsteigimo ir jos veiklos nuostatų. Ši idėja daugumos „Vieningo Kauno“ balsais atmesta. Komisijos, kuri svarstytų Tarybai teikiamus arba Savivaldybės administracijos direktoriaus rengiamus teisės aktų projektus dėl gatvių, aikščių, mokyklų ir kt. pavadinimų suteikimo ar pakeitimo, paminklų ir skulptūrų statymo arba nukeldinimo, atminimo ženklų įrengimo ir nuėmimo, Kaune nebus.
Ją būtų sudarę istorikai, menotyrininkai, dailininkai –8 iš įvairių institucijų deleguoti asmenys ir 8 Savivaldybės mero, administracijos ir Tarybos atstovai.
Tiesa, gegužę svarstant naujųjų paminklų statymo ir nukeldinimo Kauno viešosiose erdvėse taisyklių projektą, susiklostė turbūt reta situacija (turint mintyje labai vieningą ir tvirtą daugumą Taryboje) – projektui nepritarė pagrindinis – Švietimo, kultūros ir sporto komitetas. Bet galutinio sprendimo tai nepakeitė.
Pagal naują taisyklių redakciją, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų viskas teisingai. Jei skulptūrą ar paminklą Kauno mieste savo lėšomis norės įrengti iniciatorius, jis turės teikti prašymą Kultūros paveldo skyriui. Tada iniciatyvą svarstys Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė, po to Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrius (jeigu statoma kultūros paveldo vertybės ar jos apsaugos zonos teritorijoje).
Tokios procedūros buvo įrašytos ir iki šiol, nors galiojo tik popieriuje.
Tačiau taisyklėse atsirado esminis posūkis: gavęs visus pritarimus, Kultūros paveldo skyrius rengia nebe miesto Tarybos sprendimo, o tik Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl pritarimo skulptūros ar paminklo pastatymui.
Taigi miesto Taryba yra galutinai, jau de jure nušalinama nuo paminklų ir skulptūrų statymo Kaune svarstymo ir sprendimo priėmimo. Įteisinama tai, kas de facto jau egzistavo. Teisiškai galia sutelkiama Savivaldybės administracijos rankose.
Antra, jeigu paminklo ar skulptūros įrengimui bus reikalingas (!) visiškas ar dalinis Savivaldybės finansavimas, iniciatoriui nei minėtos darbo grupės, nei dailininkų pritarimo nebereikės: jam atveriamas „Kauno akcentų“ langas, paraiška bus teikiama šiai programai.
Kitaip tariant, jei iniciatorius statys paminklą savo lėšomis, jis turės pereiti visas minėtas instancijas. O jei prašys Savivaldybės pinigų, sprendimą priims siauras asmenų ratas, ir, žinoma, be Tarybos.
Savivaldybės taryba svarstys skulptūros ar paminklo statymo projektus tik tuomet, jei pati inicijuos tokią idėją ir lėšos Savivaldybės inicijuotai skulptūrai ar paminklui bus numatomos Savivaldybės biudžete.
Taip jau nutiko – 25 Tarybos nariai pritarė LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko paminklo statymui Kaune, 7 susilaikė ir 7 buvo prieš.
Žymus prancūzų istorikas Jacques Louis Le Goff, ypač domėjęsis mentaliteto istorija, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, pabrėžė, kad istorija vienu metu gali būti ir tai, kas sieja, ir tai, kas slegia. Vertindami A.M.Brazausko vaidmenį Lietuvos istorijoje, manau, neišvengsime subjektyvumo, nes kiekvienas esame skirtingai išgyvenę tą laikotarpį – vieni atsimena sovietinį, kiti atkurtos Lietuvos laikotarpį.
Todėl ne mums reikėtų vertinti, kuris jau atkurtos Lietuvos prezidentas ar šalies vadovas – V.Adamkus, D.Grybauskaitė, A.M.Brazauskas ar V.Landsbergis, yra verti reprezentuoti šį laikotarpį. Galbūt tai galės padaryti kita karta, jau iš laiko perspektyvos. Bet nė vienam iš jų nei dabar, nei kada nors ateityje nėra tinkama vieta Istorinėje prezidentūroje.
Taigi šiuo atveju, taikant jau naująsias taisykles, paminklo A.M.Brazauskui projekto nereikės derinti nei su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriumi, nei su Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupe, nes pati Savivaldybė yra paminklo iniciatorė. Nereikės diskutuoti ir su Istorinės atminties komisija, nes ji Kaune nebus sudaroma.
Ir Aleksandras Jogalaitis, ir Algirdas Mykolas Brazauskas Kaune bus įamžinti siauros asmenų grupės valia.
